Lietuvos 15-mečiai vidutiniškai mokosi 43 valandas per savaitę: 25 valandas mokykloje, dar 18 – savarankiškai namuose. Tokius duomenis dar 2015 m. atskleidė PISA tyrimas. Iš jo matyti, kad daugelyje kitų šalių mokiniai daugiau mokosi mokykloje, bet kur kas mažiau namuose.
2022 m. PISA tyrimas akcentuoja, kad Lietuvos mokinių mokymosi namuose krūvis – vienas didžiausių Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalyse. Už Lietuvos penkiolikmečius ilgiau namų darbus ruošia tik keleto šalių, daugiausia Azijos, moksleiviai. Kasdien mūsų penkiolikmečiai mokosi namuose vidutiniškai 2 valandas. EBPO vidurkis – pusantros valandos, o Skandinavijoje ir Nyderlanduose – mažiau nei viena valanda.
Kad Lietuvos moksleivių mokymosi krūvis mokiniams sunkiai pakeliamas, rodo ir Pasaulio sveikatos organizacijos atliekamas Paauglių gyvensenos ir sveikatos stebėsenos (HBSC) tyrimas. Remiantis 2022 m. vykusiu HBSC tyrimu, net 71 proc. Lietuvos 11-17 metų moksleivių išsakė nepasitenkinimą mokykla.
O štai dalis mokytojų įžvelgia, kad šiandien realybė dar prastesnė – mokinių, besimokančių pagal atnaujintas gerokai platesnes, o ir gilesnes programas, mokymosi krūviai dar labiau išaugo. Prie to prisideda tiek tai, kad nėra dalies vadovėlių arba jie yra išleisti su dalykinėmis klaidomis, o ir nemažai pamokos laiko mokytojai turi skirti specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniams nuraminti, mat retoje mokykloje yra antrasis mokytojas ar mokytojo pagalbininkas. O didmiesčiuose dar ir klasės perpildytos, tad mokytojai vos spėja išdėstyti naują temą, o gilintis dalyką ir mokytis jie nurodo mokiniams namuose.
Tėvai patvirtina, kad realiai dauguma gimnazistų nebeįtelpa į 2 val. namų darbams atlikti. Ypač baigiamųjų klasių mokiniai. Šie kasdien namuose esą mokosi po 4-6 val. O kai kurie dar ir savaitgaliais su korepetitoriais.
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja vilnietis vienuoliktokas Jokūbas Tomas, vilnietė, keturių vaikų mama, bendrovės „Mediaskopas“ duomenų strategė Vilūnė Kairienė ir Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja Kristina Urbienė.

Ved. Jonė Kučinskaitė.

Jau ketvirtadienį šalies istorijos mokytojai renkasi į konferenciją „Dveji metai su atnaujinta vidurinio ugdymo programa: iššūkiai, gairės ir pokyčiai“. Joje Istorijos mokytojų ir edukatorių sąjungai priklausantys mokytojai bei kviestiniai svečiai dalysis patyrimu, kas per dvejus metus pasikeitė istorijos ugdyme – nuo programų turinio iki mokinių pasiekimų vertinimo, o ir kurlink žygiuoja mūsų kaimynai, mokydami istorijos.

Priminsime, kad prieš dvejus metus, baigus rengti istorijos programą, mokytojai nuogąstavo, esą vargiai bus įmanoma atsisakyti „kalimo“ ir pereiti nuo žiniomis grįsto istorijos mokymo prie mąstymo ir kompetencijų ugdymo, mat istorijos programos apimtis padidėjo apie triskart. Tuomet mokytojai, ištyrinėję 11-12-os klasių istorijos programą, kuri yra ir valstybinio brandos egzamino turinys, pastebėjo, kad, pagal naująją programą, moksleiviai turi išmokti apie 371 istorijos asmenybę, iškalti 629 sąvokas ir 245 istorinius įvykius. Palyginimui, ankstesnė istorijos baigiamųjų gimnazinių klasių išplėstinio kurso programa reikalavo mokėti tik apie 77 datas, 78 asmenybes ir įvykius bei 176 sąvokas.
Taigi, kaip per dvejus metus mokytojams pavyko ugdyti mokinių probleminį mąstymą, analizuoti istorinius šaltinius, ruoštis egzaminams ir tuo pat metu įsisavinti milžinišką faktų kiekį?
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Istorijos mokytojų ir edukatorių sąjungos pirmininkas Antanas Jonušas, Vilniaus krikščionių gimnazijos istorijos mokytojas Kornelijus Šleževičius ir Nacionalinės švietimo agentūros direktoriaus pavaduotoja Asta Ranonytė.
Ved. Jonė Kučinskaitė.

Po pustrečių metų mokyklas pasiekusių vadovėlių, parašytų pagal atnaujintas mokyklines programas, kokybė verčia griebtis už galvos ir dalį mokytojų, ir mokinių, ir jų tėvų. Mokytojai, tėvai ir net mokiniai skaičiuoja klaidingai suformuluotus uždavinius, vardija faktines ir metodologines klaidas, nurodo netikslius apibrėžimus. Dalis temų, anot vadovėlių kritikų, pateiktos nenuosekliai, praleisti svarbūs pereinamieji žingsniai, stinga formulių, reikalingų temai suprasti ir išspręsti uždavinių, o ir kai kurios vadovėliuose pateiktos temos esą nekoreliuoja su pačia naująja programa.
Pedagogai, dirbantys pamokose su naujaisiais vadovėliais, socialiniuose tinkluose nurodo aptikę vos keliasdešimtyje puslapių dešimtis klaidų, kiti gi net siūlo sukurti naujųjų vadovėlių klaidų banką. Tokie pavyzdžiai kelia klausimų: ar šios mokymo(si) priemonės buvo recenzuotos, kaip jos galėjo būti patvirtintos ir įrašytos Nacionalinės švietimo agentūros atstovų į vadinamą Vadovėlių duomenų bazę (kuri ne tik užtikrina, o ir leidžia mokykloms įsigyti naujus vadovėlius kaip esą kokybiškus)?
Aiškinantis situaciją aiškėja tai, kad remiantis Švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymu „Dėl Bendrojo ugdymo dalykų spausdintų ir įvairių interaktyvumo lygių virtualiųjų vadovėlių vertinimo tvarkos aprašo“, už vadovėlio turinio kokybę formaliai atsakinga leidykla. Tačiau tame pačiame dokumente nurodoma, kad vadovėlius turėtų recenzuoti ir Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA) arba jos paskirti vertintojai. Realybėje šis mechanizmas, anot mokytojų, dažnai neveikia: leidėjai patys samdo recenzentus, kurie neretai yra to paties vadovėlio autoriaus ar jų kolektyvo artimi bičiuliai ar bendrakursiai, o NŠA, girdi, vadovėlių kokybę vertinanti fragmentiškai.
Ši teisinė prieštara, kai neaišku, kas iš tiesų atsakingas už vadovėlių turinį, kritikų žodžiais, ir lemia nekokybę. Mokytojai taip pat įspėja, kad ši situacija ne tik menkina švietimo reformos idėją, bet ir tiesiogiai veikia mokinių pasiekimus – mat pagrindinis mokymosi šaltinis yra nepatikimas, klaidinantis.
Kokios išeitys?
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja dr. Simonas Šabanovas, Nacionalinės švietimo agentūros direktorius, ir dr. Dainius Dzindzalieta, Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto docentas.

Ved. Jonė Kučinskaitė.

Šią savaitę pristatytas tarptautinis mokytojų tyrimas TALIS rodo, kad Lietuvos mokytojai itin pasitiki savo skaitmeninėmis kompetencijomis. Net 80 procentų (iš apklaustų daugiau nei 4 tūkst. šalies pedagogų bei dar apie 200 mokyklų vadovų) tvirtina gerai mokantys naudotis technologinėmis priemonėmis (EBPO šalyse taip atsakė tik 70 proc. pedagogų). O 39 proc. jų jau įsileido dirbtinį intelektą (DI) į klases (EBPO šalyse - tik 36 proc. mokytojų naudoja DI įrankius). Iš pirmo žvilgsnio – viskas sklandu, modernu Lietuvos mokyklose. Bet realybė gerokai spalvingesnė.
Mokiniai su technologijomis žongliruoja lyg su kamuoliukais – greitai, be pastangų, kartais net be supratimo, kur tie kamuoliukai nuskrenda. Jie prašo DI pagalbos ruošiantis pamokoms. Tiesa, ne tam, kad išmoktų, o kad „būtų greičiau“.

Mokytojai tuo metu žiūri į DI įrankius su atsarga – tarsi į naują kolegą, kuris dar neaišku, ar padės, ar sugriaus jų darbo ritmą. Jie suvokia, kad technologijos – ne tik darbą palengvinanti priemonė, o ir iššūkis.
Tad kyla klausimas – ar technologinis greitis prilygsta technologiniam brandumui? Ir kas švietime turėtų vesti į priekį - mokiniai, kurie eksperimentuoja, ar mokytojai, kurie atsakingai vertina pasekmes?
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Miglė Glušauskaitė, Kauno Veršvų gimnazijos biologijos mokytoja, Gražina Korvel, Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto profesorė, ir Edvinas Šulcas, „Adform“ generatyvinio dirbtinio intelekto komandos techninis vadovas.


Ved. Jonė Kučinskaitė.

Šiandien ir rytoj mokyklose minima Tarptautinė mokytojo diena, kuri šiemet išpuolė sekmadienį. Lietuvoje ši šventė pasitinkama gėlėmis, poetiškais žodžiais ir… chronišku mokytojų pervargimu. Nors oficialiai skelbiama, kad mokytojo profesija yra prestižinė, kasdienybė rodo kitokį paveikslą.
Vidutinis Lietuvos mokytojų amžius – apie 55-eri metai, daugelyje mokyklų tiksliųjų ir gamtos mokslų dalykus dėsto 65-erių – 70-ies metų amžiaus pedagogai, o klasėse po 30 ir daugiau vaikų. Tarp jų dalis turinti specialiųjų ugdymosi poreikių, todėl jiems reikia daugiau dėmesio, laiko ir kantrybės – to, ko pedagogams vis labiau stinga.
Regionuose situacija dar dramatiškesnė: daugėja gimnazijų, kuriose nėra kam vesti pamokų, tad mokiniai prie ekranų sėda į „nuotolinę realybę“ ne todėl, kad pandemija, o todėl, kad trūksta mokytojų.
Kol vietos ir centrinė valdžios linki „deficitinės“ profesijos atstovams gražios šventės, patys pedagogai tyliai skaičiuoja ne tik mokinių pažymius, bet ir metus iki pensijos.
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Jūratė Gabiūnaitė, Vilniaus Baltupių progimnazijos anglų kalbos mokytoja, ir Indrė Kastravickienė, Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.


Ved. Jonė Kučinskaitė

Europos Sąjunga akcentuoja daugiakalbystės svarbą. Tačiau Lietuvos mokyklose šis siekinys yra dažniau deklaracija, o ne realybė. Mat daugybė mokinių ne tik negali dėl Europos kalbų pasiūlos nebuvimo pasirinkti mokytis norimos antrosios užsienio kalbos, o ir pamokų, reikalingų antrosioms užsienio kalboms išmokti, skaičius nepakankamas.

Kaip rodo oficialioji švietimo statistika, 2024–2025 mokslo metais 311 tūkst. mokinių pasirinko anglų kalbą kaip pirmąją užsienio kalbą – tai beveik visi Lietuvos moksleiviai (prieš penkerius metus 291 tūkst.). Vokiečių kalbą pirmąja užsienio kalba pasirinko tik 800 (prieš penkerius metus – 1300), prancūzų kalbą rinkosi – mažiau nei 250 moksleivių (prieš penkerius metus – apie 500).

Antrosios užsienio kalbos, pradedamos mokyti nuo 6 klasės, populiarumas toliau disonuoja su Europos kalbų mokymosi skatinimu. Rusų kalbą kaip antrąją 2024-2025 m. m. rinkosi 89,5 tūkst. mokinių (prieš penkerius metus – 108 tūkst.), vokiečių – beveik 36 tūkst. (prieš penkerius metus – 24,7 tūkst.), prancūzų – 14,4 tūkst. (prieš penkerius metus – 9 tūkst.), o ispanų – 6,4 tūkst. (prieš penkerius metus – 649). Italų ir lenkų kalbos lieka užribyje – atitinkamai tik 41 ir 112 besimokiusiųjų.

Tačiau realybė stabdo tikrą daugiakalbystę: pasiekti B1/B2 vokiečių, prancūzų ar ispanų kalbos lygį, kaip rodo JAV Valstybės departamento kalbų instituto atlikti tyrimai, reikia maždaug 600–900 valandų. Bet Lietuvos moksleiviai nuo 6 iki 10 klasės antrosios užsienio kalbos mokosi tik apie 400–500 valandų. O ir po 10 klasės dauguma mokinių antrosios užsienio kalbos atsisako. Mat, pagal Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Bendrąjį ugdymo planą, gimnazijos III–IV klasėse leidžiamas maksimalus individualus pamokų krūvis – 35 valandos per savaitę. Tad dažnas mokslus jaunuolis, rinkdamasis, ko atsisakyti, dažniausiai atsisako antrosios užsienio kalbos. Kitaip negalės pasirinkti tiek dalykų, kiek reikalinga stojant į aukštąsias mokyklas.

Rugsėjo 26 d. minima Europos kalbų diena primena: norint, kad jaunimas iš tiesų taptų daugiakalbis, reikia ne tik gražių žodžių, bet ir realių sprendimų – daugiau pamokų, lankstesnio krūvio ir galimybių mokytis įvairių kalbų.

LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Goethe’s instituto Lietuvoje vadovo pavaduotoja, Kalbos skyriaus vadovė Nijolia Buinovskaja ir Lietuvos prancūzų kalbos mokytojų ir dėstytojų asociacijos prezidentė Danutė Stankaitienė.

Ved. Jonė Kučinskaitė.

Šiemet Vilniaus mokyklos priėmė rekordinį mokinių skaičių. Atrodytų, augantis vaikų skaičius turėtų reikšti didesnį finansavimą ir papildomus etatus mokytojams. Tačiau realybė yra priešinga – finansavimas mažėja, etatų nedaugėja, o klasės - perpildytos. Dažnos sostinės mokyklos penktose-dešimtose klasėse po 30 ir daugiau mokinių.
Skandalingiausia situacija Vilniaus Simono Daukanto progimnazijoje. Čia rugsėjo viduryje viena penktokų klasė buvo išardyta - vaikai išskirstyti į kitas penkias klases, mat jų kiekvienoje klasėje buvo kiek mažiau nei 30. Savivaldybės atstovai tikina, esą toks sprendimas susijęs su mokinio krepšelio apskaičiavimo metodika.
Girdi, naujas klasės komplektas gali būti formuojamas tik esant ne mažiau nei 31 mokiniui.
Tiesa, Vyriausybės nutarime, reglamentuojančiame klasių dydžius, aiškiai pasakyta, kad pradinukų klasėse gali būti ne daugiau nei 24 mokiniai, o penktokų-dešimtokų - ne daugiau kaip 30. Tačiau kad negali būti nežymiai mažesnis mokinių skaičius - nepasakyta.
Dar daugiau: išformuojant penktokų klasę tiek vaikų emocinė savijauta, tiek higienos normų paisymas (ar tikrai kabinetuose yra pakankami projektiniai pajėgumai, kad sutilptų 30 mokinių, kokia oro kokybė perpildytose klasėse, koks triukšmo lygis ir pan.), tiek mokytojų gebėjimas atliepti kiekvieno vaiko individualius ugdymosi poreikius, taip ir liko paskutinėje vietoje, tai yra - tik dokumentuose. Į pirmą vietą buvo iškelti finansai. Girdi, jei klasės nebūtų buvę performuotos ir padidintos, mokykla būtų praradusi daugiau nei 50 tūkst. eurų.
Bet štai Švenčionyse kitoks paradoksas - vienai mokyklai nebuvo leista komplektuoti dviejų pradinukų klasių po 24 mokinius, kaip tai yra numatyta Vyriausybės nutarime. Mokyklos vadovė turėjo formuoti 3 klases po 16 mokinių, nes paaiškėjo, kad iš 48 mokinių net keletas yra specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP). Ir jei klasėje yra bent vienas didelių SUP poreikių mokinys, tuomet traktuojama, kad jam reikalingos paslaugos atitinka dviejų mokinių poreikius. O tai reiškia, kad mokinių skaičius klasėse turi būti mažinamas.
Ar taip gali būti, kad vienose savivaldybėse galioja vienos klasių komplektavimo taisyklės, o kitos savivaldybės tuos pačius teisės aktus interpretuoja savaip? O gal sostinės mokyklų klasėse nėra SUP vaikų, todėl visose klasėse gali mokytis po 30 ar ir daugiau mokinių?

LRT radijo švietimo laidoje diskutuoja vilnietis penktoko tėtis Marius Mateika, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos narė, socialinė pedagogė Virginija Duksienė bei švietimo ir mokslo viceministras Jonas Petkevičius.

Ved. Jonė Kučinskaitė.

Lietuvos moksleiviai trečius metus mokysis pagal atnaujintas bendrojo ugdymo programas, bet dalies reikiamų vadovėlių jie vis dar nesulauks net ir iki šių, 2025–2026 mokslo metų, galo. Mat trūksta ne tik apie 50 mln. eurų papildomų lėšų (neįskaitant jau skirtų 50 mln. EUR), bet ir dalis vadovėlių net nepradėti rašyti, nes stinga autorių, galinčių arba norinčių juos rengti.
Arba štai – vadovėlis jau išleistas, mokiniai ir tėvai jį mato pirkti knygynuose, tad kyla pretenzijos mokyklų administracijoms, kad šios nesirūpina reikiamų vadovėlių įsigijimu. Tačiau pasirodo, kad dalis prekyboje esančių vadovėlių dar yra nepatvirtinti Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) vadovėlių duomenų bazėje. Tai reiškia, kad mokyklos, net ir turėdamos lėšų, negali pirkti nepatvirtintų vadovėlių.
Ypač trūksta vadovėlių aukštesnių gimnazinių klasių mokiniams. Jau antroji abiturientų laida veikiausiai baigs gimnazijas pagal atnaujintas programas, taip ir nepažinusi lietuvių kalbos, fizikos, biologijos, ekonomikos vadovėlių. O ir neaišku, kada bus išleista matematikos vadovėlio antroji dalis.
Vienuoliktokai, kurie šiais mokslo metais laikys pirmąją valstybinio brandos egzamino (VBE) dalį, vis dar neturi biologijos, fizikos, taip pat lietuvių kalbos vadovėlių. Dar daugiau vadovėlių stinga dešimtokams: lietuvių kalbos, istorijos, chemijos, fizikos išleista tik pirmoji vadovėlio dalis. O štai devintokai kol kas mokosi be chemijos ir fizikos naujų vadovėlių.
Apie tai, kad daugumai klasių nėra informatikos, ekonomikos, filosofijos, pilietiškumo pagrindų, technologijų, muzikos, tikybos, etikos, dailės ar kūno kultūros vadovėlių, jau net nebešnekama, nes nesitikima, kad jie būtų artimiausiu metu parašyti, o mokyklos turėtų lėšų jiems įsigyti.
Net ir finansiškai geriausiai aprūpintų mokyklų vadovai pastebi, kad pilnai reikiamus vadovėlius jos turės tik po trejų–penkerių metų, kitaip sakant, kai nuo bendrojo ugdymo programų atnaujinimo bus praėję septyneri–aštuoneri metai. Tai reiškia, kad ateis laikas vėl naujinti programas.
Kaip mokyklos sprendžia vadovėlių krizę? Ir kiek dėl politikų skubinimo paleisti naujas programas į gyvenimą, jų neišbandžius ir nesant parašytų vadovėlių, papildomai kainuoja jėgų, darbo ir laiko pasiruošti pamokoms tiek mokytojams, tiek mokiniams?
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Vilija Prižgintienė, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos direktorė, Sonata Drazdavičienė, Kauno „Saulės“ gimnazijos direktorė, ir dr. Rimantas Vaitkus, švietimo, mokslo ir sporto ministrės patarėjas, chemijos vadovėlių autorius.

Ved. Jonė Kučinskaitė.

Lietuvoje šiuo metu studijuoja daugiau kaip 9 tūkst. trečiųjų šalių studentų. Daugiausia jų atvykę iš Indijos (1 465), Pakistano (1 045) ir Baltarusijos (924). Beje, per pastaruosius pustrečių metų studentų iš Indijos skaičius padidėjo 3 kartus, Pakistano – 10 kartų, Bangladešo – 17 kartų, o Maroko – net 18 kartų.
Kai kurių šalių, kaip antai Pakistano ar Bangladešo, studentų atvykimas į Lietuvą išaugo po to, kai Australija ir Naujoji Zelandija apribojo šių šalių piliečiams studijų vizų išdavimą.
Tarp kitų populiariausių kilmės šalių piliečių, kurie dominuoja Lietuvos aukštosiose mokyklose, taip pat yra Ukrainos studentai – 725, Bangladešo – 586, Maroko – 537, Izraelio – 405, Nigerijos – 355, Kamerūno – 339, Azerbaidžanas – 329.
Vis dėlto, kaip akcentuota šį trečiadienį Migracijos departamento organizuotoje konferencijoje, ne visi atvykėliai į Lietuvą iš trečiųjų šalių siekia studijų. Maždaug kas devintam - dešimtam jų leidimas gyventi ir studijuoti panaikinamas. Mat migracijos specialistai aptinka, kad tariamas studentas suklastojo asmens duomenis arba, nors atvyksta studijuoti į programą, dėstomą anglų kalba, nesupranta angliškai. Tuo tarpu kai kurios Lietuvos aukštosios mokyklos, ypač kurioms sunkiai sekasi pritraukti vietos jaunimą, priima studijuoti trečiųjų šalių piliečius net neatlikusios vadinamųjų atrankinių interviu, o ir nepasidomėjusios, ar tariamas studentas iš tiesų nori studijuoti, o ne atvyksta ekonominiais sumetimais, pagaliau, ar jis turės iš ko sumokėti už studijas ir pan.
Dėl šių priežasčių šiemet jau panaikinti 894 leidimai trečiųjų šalių piliečiams laikinai gyventi ir studijuoti Lietuvoje, dar 780 trečiųjų šalių studentų patys nutraukė studijas ir neteko leidimo, o 107 taip ir neatvyko į Lietuvą ir dėl to prarado teisę gyventi.
Bet dar viena bėda yra ta, kad, kai studentas (gavęs fizinę leidimo laikinai gyventi ir studijuoti kortelę) į Lietuvą net neatvyksta, bet pasinaudoja galimybe patekti į kitas Šengeno šalis, jis, jei nekerta Šengeno šalies sienos, ir toliau turi fizinę kortelę, o nors leidimas jam gyventi Lietuvoje ir yra panaikintas. O tai kelia rimtų migracinių rizikų.
Kaip tai užkardyti?
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Evelina Gudzinskaitė, Migracijos departamento direktorė, dr. Artūras Vasiliauskas, Vilniaus universiteto partnerystės prorektorius, ir dr. Gediminas Sargūnas, Panevėžio kolegijos direktorius.

Ved. Jonė Kučinskaitė.

Naujieji 2025–2026 mokslo metai prasideda su galingu startu – ir su ne vienu iššūkiu, apie kurį jau kalba mokyklų bendruomenės. Pirmiausia – namų darbų revoliucija: pagaliau aiškiai įtvirtinta, kiek laiko mokiniai gali praleisti namuose prie užduočių. Pradinukams – iki 40 minučių, penktokams–aštuntokams – iki valandos, o vyresniems – ne daugiau kaip dvi valandos. Taigi, mokytojams dalykininkams teks derintis, kad viskas tilptų į šiuos rėmus – ir čia jau laukia tikras iššūkis.
Kitas posūkis – naujuose ugdymo planuose. Nuo rugsėjo nebebus galima skirstyti vaikų nebe tik į gabesniems vaikams skirtas matematines, tiksliųjų mokslų ar kitas klases, o ir laikinas, papildomas mokinių, pagal gebėjimus, mokymosi grupes. Nuo šiol visi mokiniai – ir greičiau žengiantys, ir besimokantys lėčiau – sėdės tose pačiose klasėse be galimybės mokytis papildomai su panašių gebėjimų bendramoksliais.
O kur dar – mobiliųjų telefonų iššūkis. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija vieningo sprendimo taip ir nepateikė, o pasiūlė mokyklų bendruomenėms pačioms priimti sprendimus. Vienur jie bus draudžiami, kitur leidžiami, dar kitur ribojami. Diskusijos jau kaista: tėvai, mokytojai ir vaikai ginčijasi, kur baigiasi laisvė ir prasideda drausmė.
Taigi, naujų mokslo metų startas žada būti dinamiškas, kupinas permainų ir diskusijų Apie tai LRT radijo laidoje diskutuoja Vilniaus Simono Stanevičiaus progimnazijos direktorė Daiva Briedienė ir Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos direktorė Jurgita Nemanienė.

Ved. Jonė Kučinskaitė.

Nacionalinė švietimo agentūra paskelbė, kad šiemet, palyginti su ankstesniais metais, valstybinių brandos egzaminų apeliacijų skaičius, ypač matematikos, išaugo.
Bet pervertinimų mokiniams palankia linkme beveik nestebima. Ir tai tarsi turėtų būti žinia tiek valstybinių brandos egzaminų pirmąją dalį laikiusiems vienuoliktokams, tiek antrąją egzaminų dalį laikiusiems abiturientams, kad vertinimo sistema veikia praktiškai idealiai – darbai vertinami itin kokybiškai.
Jeigu nežinotume vienos aplinkybės. Pasirodo, abiturientai, teikdami apeliaciją, negali matyti, kodėl vertintojas taip įvertino darbą, tiksliau, kokias nurodė klaidas, už ką buvo negauta ar prarasta taškų. Kitaip sakant, jaunuoliai priversti gintis aklai – spėlioti, už ką vertintojai jiems nedavė taškų.
Šiemet, kaip skelbia Nacionalinė švietimo agentūra, pateikta 710 apeliacijų. Tačiau rezultatai keisti vos 48 atvejais. Ir tik 43 jų naudingi mokiniams. O tai nesiekia nė 7 proc.
Tuo tarpu užpernai teigiamai pasibaigė daugiau nei 10 proc. apeliacijų.
Tad ar dabartinę apeliacijų sistemą galime vadinti skaidria, ugdymą stiprinančia sistema? Ar tai nėra tiesiog formalus procesas, kuriame mokinys privalo pasitikėti vertintojais, kurių darbo nemato?

LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja advokato padėjėja Rimvydė Bagdanskienė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Ugdymo departamento direktorė Jolanta Navickaitė ir biologijos mokytojas, korepetitorius Paulius Sungaila.


Ved. Jonė Kučinskaitė.

Šiemet po visų valstybinių brandos egzaminų balų korekcijų teisę stoti į aukštąsias mokyklas įgijo net 23,3 tūkst. asmenų – daugiausia per pastarąjį dešimtmetį. Į valstybės finansuojamas vietas pretenduoja net 19 tūkst. jaunuolių, nors vietų – tik 12,9 tūkstančio. Pridėjus po 10 papildomų taškų prie VBE rezultatų, konkurencija į kai kurias programas išaugo iki 12 kandidatų į vieną vietą.
Daugiau abiturientų renkasi ne tik universitetus, bet ir kolegijas. Ankstesniais metais vienas iš keturių jaunuolių rinkdavosi stoti į kolegiją, o trys - į universitetus, o šiemet - vienas į kolegiją ir du - į universitetus. Darbdaviai ir kolegijų atstovai džiaugiasi, kad vis daugiau jaunimo vertina praktinius įgūdžius ir greitą kelią į darbo rinką.
Tačiau šis šuolis kelia ir nerimą: ar visi įstojusieji pasirengę studijoms? Kolegijos pripažįsta – norint išlaikyti silpnesnius studentus, reikės papildomų resursų.
Ekspertai ragina ne tik džiaugtis statistika, bet ir kritiškai vertinti švietimo sprendimų ilgalaikį poveikį. Ar tai bus žingsnis link tvaresnės sistemos, ar tik laikinas išsigelbėjimas iš krizės, paaiškės jau rudenį.
Kokių priemonių galimoms krizėms suvaldyti imsis kolegijų atstovai?
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos Studijų komiteto pirmininkė, Utenos kolegijos direktoriaus pavaduotoja studijoms ir mokslui dr. Vitalija Bartuševičienė, Kauno kolegijos direktoriaus pavaduotoja studijoms Jolanta Bareikienė bei Lietuvos verslo kolegijos Strateginės plėtros ir komunikacijos skyriaus vadovas Modestas Vaikšnoras.


Ved. Jonė Kučinskaitė.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sprendimas „įlieti“ po 10 taškų į visų, išskyrus lietuvių kalbos ir literatūros valstybinių brandos egzaminų rezultatus sukėlė tikrą audrą. Vieniems abiturientams – tai šansas išlipti iš neišlaikiusiųjų liūno. Kitiems – smūgis: tikrieji šimtukininkai, tarptautinio bakalaureato klasių absolventai ir net ankstesnių metų abiturientai jaučiasi išstumti iš sąžiningos konkurencijos.
O ministerijos atstovų pateikti nauji siūlymai, kaip išnarplioti šią kebeknę, kelia dar ir aukštųjų mokyklų nepasitenkinimą.
Vakar ministerija sėdo prie bendro stalo su visomis interesų grupėmis. Bet ar pavyko rasti sprendimą, kuris tenkintų visus?
Ką išgirdo universitetų atstovai? Kur link krypsta švietimo politikos rodyklė? Ir kam šie papildomi taškai kainuos brangiausiai?

LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Mykolo Romerio universiteto vicerektorius doc. Saulius Spurga, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studijų prorektorius prof. Kęstutis Petrikonis, Kauno technologijos universiteto Studijų prorektorė doc. Kristina Ukvalbergienė.

Ved. Jonė Kučinskaitė.

Švietimo ministrės retorika, neva abiturientai, neišlaikę matematikos egzamino, be papildomų 10 taškų „būtų palikti likimo valiai“ ir galėtų stoti tik į profesines mokyklas, bei premjero antrinimas, esą sprendimas pridėti taškus neleidžia visai kartai „keliauti į profesines mokyklas“, sukėlė audrą.
Profesinių mokyklų bendruomenė pasijuto pažeminta, girdi, tokia retorika paverčia jų įstaigas „nevykėlių rezervuaru“.
O štai pramonės atstovai perspėja apie tokio politikų kalbėjimo grėsmingas pasekmes. Skirtingų pramonės šakų atstovų žodžiais, kvalifikuotų darbininkų trūksta jau dabar ir būtent profesinis mokymas gali tapti sprendimu.
Ekonomistai perspėja – tokios aukščiausių šalies politikų kalbos devalvuoja švietimo standartus ir siunčia jaunimui klaidingą žinią: svarbu turėti diplomą, o ne kompetenciją.
Maža to, valdančiosios daugumos atstovų replikos apie profesinį sektorių kontrastuoja ir su jų pačių kartu su kitomis šalies politinėmis partijomis dar 2020 m. pasirašytu Susitarimu dėl Lietuvos švietimo politikos 2021–2030. Šiame dokumente numatyta, kad iki 2027 metų 35 proc. vidurinį ugdymą baigusių mokinių turėtų rinktis profesinį kelią. Šiuo metu šis rodiklis siekia tik 26 proc. Tad kyla klausimas: ar valstybė iš tiesų siekia stiprinti profesinį mokymą, ar tik gražina statistiką.
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja švietimo, mokslo ir sporto viceministras, atsakingas už profesinį mokymą, Rolandas Zuoza, Elektrėnų profesinio mokymo centro direktorė Lina Triponienė, Šiaulių Prekybos, pramonės ir amatų rūmų viceprezidentas Raimundas Vaišvilas bei Klaipėdos technologijų mokymo centro absolventė Gabija Urnaitė.

Ved. Jonė Kučinskaitė.

Po daugiau nei 25 metų stabilios veiklos kolegijoms Lietuvoje kyla egzistencinių klausimų – vis dažniau viešojoje erdvėje girdime svarstymus, ar tokio tipo aukštosios mokyklos dar reikalingos, ar jų misija aiški, o sukuriama vertė pakankama.
Apie kolegijų vietą Lietuvos aukštajame moksle, jų kuriamą pridėtinę vertę, regionų poreikius, finansavimo netolygumus, darbdavių nuomonę ir būsimos reformos kryptis diskutuoja švietimo, mokslo ir sporto viceministrė, atsakinga už aukštąjį mokslą, dr. Regina Valutytė ir Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos prezidentė, Lietuvos inžinerijos kolegijos direktorė dr. Lina Girdauskienė.

Ved. Jonė Kučinskaitė.

Valstybinio matematikos B lygio, tai yra bendrojo kurso, egzamino neišlaikė beveik 43 proc. mokinių. Išplėstinio arba A lygio matematikos kurso neišlaikė dar 15,5 proc. abiturientų. Ir tai jau po vadinamo rezultatų indeksavimo, kai kiekvienam laikiusiam buvo pridėta 10 taškų. Jei ne šis sprendimas, privalomo matematikos brandos egzamino būtų neišlaikę ir praradę teisę studijuoti tiek universitetuose, tiek kolegijose net 7400 jaunuolių. Indeksavimas sumažino šį skaičių iki 4504.
Tuo pat metu, paradoksas - daugiau nei 8 proc. arba 1017 visų laikiusiųjų matematikos egzaminą gavo šimtukus. Ir čia kyla klausimas – ar tai vis dar jų pasiekimas, ar jau korekcijų pasekmė?
Beje, ši balų „koregavimo“ praktika taikoma antrus metus iš eilės. Pernai buvusi valdančioji dauguma abiturientams už pirmąją valstybinio brandos egzamino dalį pridėjo po 5 balus.
Tokios praktikos nebūtų įmanomos jokiose senos demokratijos šalyje. Tačiau Lietuvoje tai tapo sprendimu sušvelninti statistiką. Ar tikrai nebuvo korektiškesnių išeičių?
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja: Švietimo, mokslo ir sporto viceministras bei Valstybinių brandos egzaminų Vertinimo komiteto pirmininkas Jonas Petkevičius ir Vilniaus jėzuitų gimnazijos matematikos mokytojas Šarūnas Vaitkus.

Ved. Jonė Kučinskaitė.

Slaugos profesija, anksčiau buvusi viena populiariausių, šiandien jaunuolių beveik nebesirenkama. O ir tik 16 proc. patyrusių slaugytojų yra patenkinti savo darbu. Tad jau po penkerių metų Lietuva patirs ypač rimtą slaugytojų krizę - Vyriausybės strateginės analizės centro ir Valstybės kontrolės tyrimai rodo, kad po penkerių metų ligoninėse ir poliklinikose stigs daugiau nei 3 tūkstančių slaugytojų.
Vyriausybė ėmėsi gelbėti situaciją – siūlo šių metų abiturientams nemokamas slaugos studijas, tūkstantines stipendijas ir garantuotą darbą.
Ar to pakaks, kad jauni žmonės grįžtų į profesiją, be kurios neveiktų nei poliklinikos, nei ligoninės?

LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja: Sveikatos apsaugos ministrės patarėja Jurgita Platakytė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Slaugos fakulteto dekanė, profesorė Jūratė Macijauskienė, Utenos kolegijos Medicinos fakulteto dekanė docentė Danguolė Šakalytė ir Lietuvos savivaldybių asociacijos Švietimo ir kultūros komiteto pirmininkas, Šilutės rajono meras Vytautas Laurinaitis.

Laidos vedėja Jonė Kučinskaitė.

Šiemet Lietuvoje tik 4,6 proc. visų šalies dešimtokų gavo 9-10 balų įvertinimą lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinime (PUPP).
Pernai aukščiausiais balais – devintukais ir dešimtukais buvo įvertinta tris kartus daugiau dešimtokų, tai yra 15 procentų.
Palyginti šių metų dešimtokų matematikos PUPP pasiekimus su pernai, jie veik nepakito. Ir pernai, ir šiemet apie 12 proc. visų dešimtokų matematikos PUPP darbai įvertinti aukščiausiais pažymiais - 9-10-ukais.
Kas nutiko tik per vienus metus, kad taip suprastėjo dešimtokų valstybinės, dažnam gimtosios kalbos, pasiekimai?

LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Ugdymo departamento direktorė Jolanta Navickaitė ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vaida Venskutonytė.

Ved. Jonė Kučinskaitė.

Seimas valdančiosios daugumos balsais atmetė opozicijos siūlytas Švietimo įstatymo pataisas stiprinti lietuvių kalbos mokymą tautinių mažumų mokyklose. Opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija siūlė nuo pat darželio ugdyti vaikus valstybine lietuvių kalba, o mokykloje – didinti valstybinės kalbos pamokų skaičių, be to, istoriją, geografiją, pilietiškumą mokyti tik lietuvių kalba. Mat tai svarbu tam, kad tautinių mažumų mokyklose besimokantys jaunuoliai sėkmingiau išlaikytų valstybinį lietuvių kalbos brandos egzaminą, kuris reikalingas stojant į aukštąsias mokyklas, bei integruotųsi į visuomenę. Daugelyje tautinių mažumų mokyklų mažiau nei pusė visų abiturientų renkasi laikyti valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą, o jo neišlaiko nuo 10 proc. iki daugiau nei 40 proc. visų laikančiųjų kitakalbių abiturientų.
Tačiau pataisų nepalaikę politikai tikino, esą pataisos gali pažeisti tautinių bendruomenių teises.
Seimui antradienį sustabdžius šią iniciatyvą, Vilniaus miesto savivaldybė, kurioje veikia daugiausia tautinių mažumų mokyklų, vakar nusprendė ignoruoti šį sprendimą. Sostinės vadovybė jau nuo rugsėjo pasiūlė savo savivaldybės švietimo įstaigoms, kuriose mokosi tautinių mažumų šeimų atžalos, didinti lietuvių kalbos pamokų skaičių.

LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narys socialdemokratas Darius Jakavičius ir šių metų lietuvių kalbos valstybinio brandos egzamino vienas autorių, taip pat vienas siūlymo didinti lietuvių kalbos pamokų skaičių tautinių mokyklų mažumų darželiuose ir mokyklose iniciatorius dr. Arūnas Šileris.

Ved. Jonė Kučinskaitė.

2010-aisiais – vadinamaisiais gimstamumo bumo metais – Vilniuje gimė 6681 vaikas. Panašiai tiek vietų devintokams šiemet ir suplanavo sostinės savivaldybės taryba – 6691. Bet realus būsimų devintokų skaičius keliais šimtais didesnis: pastaraisiais metais į Vilnių atvyko keli šimtai penkiolikmečių iš kitų Lietuvos miestų ir užsienio – Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos, Kazachstano. Tad nuo rugsėjo į devintas klases pretenduoja per 7 tūkstančius penkiolikmečių.
Bet keli šimtai šio amžiaus vaikų – jau kitą savaitę baigsiančių aštuntą klasę – liko už borto. Sostinės automatizuota mokyklų priėmimo sistema nepasiūlė jiems vietų į gimnaziją. Dar blogiau – jie nepatenka net į savo teritorines mokyklas, kurias pagal deklaruotą gyvenamąją vietą priskyrė pati savivaldybė.
Po nesėkmingo pirmojo priėmimo etapo praėjusią savaitę tėvai tikėjosi, kad birželio 12-ąją situacija pagerės. Tačiau paaiškėjo, kad daugybė šeimų vietų negavo ir po antrojo rato. Jos piktos ir pasimetusios – lauks iki rugpjūčio pabaigos, nežinodamos, kur mokysis jų vaikai. Gi būsimi devintokai negali nei įsigyti naujos mokyklos uniformų, nei susipažinti su būsimais klasės draugais, nei ramiai mėgautis beprasidedančiomis vasaros atostogomis.
Kas atsakingi už tai, kad 15 metų žinoma gimstamumo banga nevirto realiomis klasėmis? Kodėl planavimo klaidos vėl krenta ant tėvų pečių? Ar miesto valdžia braižydama mokyklų žemėlapius tikrai skaičiuoja realius vaikus? Kiek dar metų Vilnius gyvens pagal pasenusius skaičius ir nematys savo augančių vaikų?
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Vilniaus vicemeras Vytautas Mitalas, vilnietė aštuntoko, kurios sūnus negavo mokyklos, mama Jūratė.

Ved. Jonė Kučinskaitė.