Šiandien kastuvas yra mano burtų lazdelė ir mano katana. Tikslas yra, aišku, gera savijauta, bet šalutinis rezultatas yra ir naujos lysvės visų vaivorykštės spalvų pupelėms, kukurūzams ir moliūgams (negaliu nepabandyti trijų seserų!), o dar kažkur reikės įkurdinti visas kitas fėjas. Apžiūrinėju sliekus ir sraiges, urvelius ir kurmiarausius, vertinu žemės juodumą ir pumpurų dydį. Visos mano Lego detalės yra savo vietose. Mano mintys teka lygiai ir kryptingai.

Rekomenduoju George Orwell knygą ”Gyvulių ūkis”, svarstau vieną iš kliūčių valgyti sveikai - norą valgyti skaniai ir iš maisto gauti malonumą; dalijuosi tyrimais apie valgymo malonumo mechanizmus: apie neurotensiną, apie tai, kaip sąveikauja noras valgyti iš alkio ir siekiant malonumo, ir kaip jie yra vis tik skirtingi ir galiausiai apie tai, kaip būtent persivalgymas, o ne kalorijų perteklius įjungia riebalų kaupimą pilvo srityje.

Negaliu pasilenkti pirmyn. Negaliu pasilenkti atgal. Mano dopamino sistema man pakišo kiaulę. Kelis kartus tikrai sakiau, gal net garsiai - viskas, jau pavargau, po žiemos daugiau negaliu, reikia dėti žirkles ir pirštines. Bet vietoj to, nieko nepadėjau - sutvarkiau viską, ką žadėjau atidėti rytojui, ir dabar mano nugara nebeveikia.

Rekomenduoju Gretchen Rubin knygą ”Secrets of adulthood”, samprotauju apie tai, kas vadinama ”hanger”, dalijuosi tyrimais apie tai, kokius jausmus sukelia pyktis, kaip alkis veikia elgesį, ar pyktis vienintelė emocija kuri siejama su alkiu, kaip alkis veikia emocijų ir elgesio reguliavimą ir kaip smegenys gali supainioti troškimą valgyti su troškimu bendrauti.

Žiūrėjau į tą darbą iš anksto vartydama akis ir iš anksto galvodama koks jis bus sunkus. Pasidalinau dalimis. Kadangi šiandien planas buvo to imtis, tai iš pat ryto bekylantį nerimą iš karto nusiunčiau pirštinių ir į darbą. Pirma dalis pasirodė netikėtai greita ir lengva. Na na, pagalvojau - bet jau po to tai bus žiauriai sunku. Na bet ką darysi, ta diena - tai ta diena. Bet nebuvo sunki ir antra dalis, ir net greitesnė, nei tikėjausi. Ne tai, kad nežinočiau ką daryti ar nemokėčiau planuoti. Kas čia dabar darosi, galvoju, šluodama likučius jau viską baigusi. Kas čia ką tik buvo?...

Pasakoju apie pagrindines leptino funkcijas, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip su leptinu bendradarbiauja TET2, GLP-1, kas yra hipoleptinemija, ir kodėl norint deginti riebalus, valgyti būtina - o taip pat, ką dar reikia daryti.

Savaitės pabaiga, pradedu atidėti nebaigtus ir uždarinėti baigtus darbus. Valausi alyvuotas rankas, veidrodyje apžiūrinėju suodiną veidą, klijuoju naujus pleistrus ant nutrintų pirštų, kabinu savo jau visų spalvų kombinezoną ant kabliuko ir užrakinu didžiuliu raktu vartus. Įsivaizduojamai. Nes tikrai dažnai atrodo, jog dirbu mechaniniame servise. Ne dėl to, kad mano patinka benzino kvapas. Dėl to, kad žmonės ateina remontuoti kitų.

Rekomenduoju Olgos Khazan knygą “Me, but better”, pasakoju apie tai, kaip badavimas gali tapti varžybomis, dalijuosi tyrimais apie Anoreksija sergančiųjų smegenų aktyvumo ypatumus, kitokį ateities ir dabarties vertinimą, gal netikėtą išmokto darbštumo vaidmenį anoreksijoje, ir ieškau atsakymo ar anoreksijos grupei labiau būdinga nenuleisti rankų.

Ką darysi, vėl laikas rašyti apie nerimą. Didelį, slogų, tirštą, lendantį už apykaklės ir graužiantį akis. Esame įpratę nemėgti nerimo, nors to jis nė kiek nenusipelnė. Jis piktas tik tada, kai mes jo neklausome. Nieko, visiškai nieko nevyksta be reikalo mūsų per tūkstančius metų optimizuotoje galvoje. Nerimas verčia veikti, ieškoti, sužinoti - o pakeliui dar ir pripažinti, kad kažko nežinome, ir galiausiai pasimatuoti mintį ”o kas, jeigu tai, ko nežinau, man įkąs?”.

Rekomenduoju Abigail Shier knygą “Bloga terapija. Kodėl vaikai nesuauga”, pasakoju apie psitikėjimą savimi (arba ”self-efficacy”) valgymo klausimuose, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip pasitikėjimas avimi kitose srityse persikelia į valgymo sritį, kiek čia gali padėti informacija ant maisto pakuočių ar tiesiog papildoma informacija, ar svarbu, kokie konkrečiai žodžiai yra naudojami ir iškėlusi pirštą tvirtinu, kad svabiau ne žinoti, o veikti.

Nesakau, kad kartais mano mintys skamba lyg būtų tariamos kitų žmonių balsais, nors tikrai taip atrodo. Paskutinėmis dienom mintis daigsto žodis ”bendrystė”. Kaip gebėjimas būti kartu, sutarti, susijungti. Suprantu, kad būnant kartu, kažkurios dalies savęs tenka atsisakyti, nes bendrystės receptoriams reikia vietos. Bet apie kitą dalį - man atrodo - mes galvojam per retai. Užtat kiek tame santykyje, tame ryšyje mes sukuriam! Tokių dalykų, kokių patys sau niekada ir nesukurtume, Yra dalykai, kurie būdingi tik santykiui, tik erdvei tarp žmonių. Taip, kaip niekad negalėsi graužti sau alkūnės - taip niekad negalėsi pažiūrėti į save iš šono taip, kaip atsispindi nuo kito žmogaus.

Rekomenduoju Susan Cain knygą ”Tyla”, samprotauju apie maisto sprendimų psichologiją, kaip ilgalaikis stresas veikia sprendimų teisingumą, ar reikšmingai padėtume Žemei, pakeitę savo valgymo sprendimus, kaip nusprendžiame, kad kažką galime laikyti maistu ir kai aplinka mus timpteli prie vieno ar kito sprendimo.

Visi dorojamės, kam kaip išeina. Ramu, matyt, tik tiems, kurie nieko nematė, arba tiems, kurie nieko nesuprato. O šiaip sumaišties, nerimo, sunkumo, nevilties - nors kirvį kabink, nors šaukštais semk, nors vežimais vežk. Man sunku suprasti, kaip tiek galima pakelti, bet akivaizdu, kad galima. Gal, kai jau pamatei tai, kas iš tiesų baisu - tuštumas, griuvėsius, mirtis ir žaizdas - tai kitkas nebėra ir nebegali būti nei sunku, nei baisu? Man taip pat neaišku, kaip nėra akivaizdu, jog kai ateini ne vienas - tai bijai ateiti vienas? Kai tildai - tai negali pakelti išgirsti tai, kas bus pasakyta? Kai badai pirštais - tai mintyse kauniesi su tuo, kuris atrodo stipresnis, bet išoriškai visi tai ir mato, kad nesijauti stiprus?

Saprotauju apie tai, kas yra bulimija, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip skiriasi smegenų aktyvumas bulimijos atveju, kaip skiriasi įpročių mechanizmas, ir ar lankstūs bulimija sergančiųjų įpročiai, taip pat kokį vaidmenį mGlu5 receptorius vaidina priklausomybėse ir bulimijoje.

Vakar važiavau pro parduotuvę o šalia jos lauke buvo surikiuotos net trys palapinės, kuriose buvo pardavinėjamos širdys, gėlės, balionai ir dar kažkas. Nes tam vakar buvo proga. Grįžau namo nešina tik savo nuosava širdim, nes taip mums geriausia jau ne pirmus metus. Galvoje ratą suko kita mintis - niekada taip gerai negyvenome. Kodėl ją, atrodo, tenka kartoti ir kartoti? Nes, atrodo, kad neturime būdo, neturime ”elgesio schemos” tai priimti. Mūsų smegenys, atrodo, neturi gero gyvenimo receptoriaus. Net rašant tai nežinia kieno įkyrus balsas nutęsia - ”nu kas čia gaaali būti geeero…”.

Rekomenduoju Mindy Pelz knygą “Protarpinio badavimo vadovas moterims”, svarstau kaip mes apibrėžiame sveiką mitybą, dalijuosi tyrimais apie tai, kodėl žmonės sako jiems sunku laikytis Viduržemio jūros dietos, ar galime tvirtai tikėti gydytojų rekomendacijomis, taip pat ar teisingai suprantame angliavandenių ir riebalų vaidmenis sveikoje mityboje.

Na štai, dabar jau ramiau. O vakar, matyt, atverkiau už kelis paskutinius mėnesius. Visai netikėtai. Įsitaisėm koncerte, ir atsivėrė ašarų vartai. Ar galiu pasakyti, kas konkrečiai ten buvo taip graudu? Gal, šiek tiek. Jausmas toks, kad tai kažkoks kanopos kraštelis to, kas buvo priežastis, ir nieko nei išsamiai, nei konkrečiai, nei aiškiai paaiškinti negaliu, ir neaišku, ar ten norvegiškas briedis, ar snieginė ožka, ar koks smulkus javinis elniukas.

Rekomenduoju knygą ”Beyond Anxiety: Curiosity, Creativity, and Finding Your Life’s Purpose”, apžiūrinėju, kokius klausimus sprendžia maisto kultūros tyrimų sritis, atidžiau nagrinėju, kas tiriama skaitmeninėje maisto srityje, dalijuosi tyrimais apie ”maistautojų” psichologinę gerovę, kaip sutrikęs valgymas veikia paauglių smegenų raidą, ir kas nutinka, jei valgome ne šviesiu paros metu.

Iš ryto buvo darbas, po to galva buvo tuščia, todėl nutariau nuvažiuoti iki miško ir patikrinti po pasivaikščiojimo, kas sukasi mano galvoje. Truputėlį prašoviau su laiku, nes tik įpusėjus pažintinį taką, dingo paskutiniai saulės spinduliai ant medžių viršūnių. ”O ko jau taip iš karto - prašoviau”, klausia vidinis kritikas. Miškas tuščias, tik keli tokie pat kaip aš. Dar keturi maudosi Neryje (!!!), spiegia kaip reikalas, bet akivaizdu, kad jiems labai gera.

Rekomenduoju knygą ”The ultimate guide to dark psychology”, svarstau apie tai, kokia yra atstumo iki maisto psichologija, kaip atstumą iki maisto pakeitė pandemija, kas nutiko su fiziniais ir finansiniais maisto pasiekiamumo aspektais, kiek ir kodėl turime maisto atsargų namuose, ir ar maisto atsargų turėjimas ali gerinti psichologinę būseną.