Visame pasaulyje vis garsiau kalbama apie dirvožemio užterštumą ir dykumėjimą – derlingo sluoksnio nykimą. Skaičiuojama, kad dirvoje gyvena apie 60 proc. planetos rūšių, bet apie 70 proc. dirvožemio yra paveikta erozijos. Tyrimai rodo, kad Lietuvoje dirvožemio būklė irgi nuolat prastėja, o Europos Sąjunga deklaruoja siekia dirvožemį saugoti taip pat kaip vandenį, orą ir jūras.

„Kadangi tai yra nematoma struktūra, labai sunku suvokti, kas yra sveikas, o kas yra nesveikas dirvožemis. Bet jis yra mūsų civilizacijos pagrindas,“ – sako aplinkosaugos specialistė Dovilė Railaitė.

Studijuodama Mastrichto universitete Olandijoje Dovilė turėjo progą išbandyti dirvožemio būklės tyrimų būdą – ekoakustiką. Nors biologai jau seniai moka iš garsų atpažinti paukščių, varliagyvių ir kitas rūšis ir turi metodikas pagal tai nustatyti buveinės būklę, dirvožemio ekoakustika – dar nauja mokslo sritis.

„Aš norėjau žmonėms sukurti jutiminį santykį su dirvožemiu“, – apie tai, kaip pradėjo rinkti įvairius dirvožemio garsus pasakoja D. Railaitė. Dabar ji tuos garsus naudoja meno projektuose ir vesdama edukacinius užsiėmimus apie tvarų ūkininkavimą.

Laidoje kalbamės apie tai, ką apie dirvožemio būklę galima pasakyti iš jo skleidžiamų garsų ir ar posakis: „Sveikas dirvožemis – triukšmingas dirvožemis“ visada teisingas?

Autorė Vaida Pilibaitytė

Spalio pradžioje žinomo gamtininko Almanto Kulbio daugiabutyje kilęs gaisras pražudė nemažą dalį unikalios gamtos knygų kolekcijos. Ją sudaro apie 7 tūkst. kelis dešimtmečius kruopščiai rinkti įvairūs specializuoti leidiniai, tarp kurių – ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje retos knygos apie gamtą. „Šių knygų tiesiog neįmanoma įsigyti antrą kartą arba rinkoje jos pasirodo kartą per dešimtmetį“, – sako jis.

Gesinant užsiliepsnojusį namo stogą, nuo vandens nukentėjo apie 2 tūkst. knygų, kurias puolė gelbėti susitelkusi gamtininkų bendruomenė. Pas A. Kulbį atskubėję bičiuliai ir kolegos dalimis išsivežiojo permirkusius leidinius ir kas kaip išmano ėmėsi juos džiovinti ir vėdinti, kad tarp puslapių neįsimestų pelėsis.

Nelaimės akivaizdoje būta ir šviesių akimirkų: dalį vertingų knygų pavyko išgelbėti per atsitiktinumą, be to, paaiškėjo, kad senosios knygos – daug atsparesnės už naujas ir dėl to nukentėjo mažiau.

„Dabar jau galiu sakyti, kad turiu knygų, kurios gal ir prarado pirminę išvaizdą, bet jau yra perėjusios ir ugnį, ir vandenį“, – sako optimizmo neprarandantis A. Kulbis.

Apie tai, kuo išskirtinė gamtininko kolekcija ir kaip vyko juos gelbėjimo operacija pasakoja gamtininko bičiuliai ir kolegos.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Dažnėjant gaisrams atliekų tvarkymo įmonėse, gyventojai jų pasekmių bemaž nepajuto. Vilniuje, nors išdegė kiek mažiau nei pusė atliekų rūšiavimo gamyklos ploto, atliekų surinkimas nebuvo sutrikdytas.

Dėl dalies gaisrų pradėti ikiteisminiai tyrimai, tyrimus vykdo ir specialistai iš Priešgaisinės apsaugos ir gelbėjimo departamento. Jie sako, kad gaisrai kyla dėl įvairių priežasčių, tačiau iki šiol nebuvo rasta piktavališko padegimo požymių. Konkrečiau gaisrų priežastis žada atskleisti pabaigę tyrimus.

Tuo metu ekspertai pažymi, kad mažesniais gaisrais atliekų tvarkytojai susiduria bene kasdien. Pasak jų, gaisrų gerokai sumažėtų, jei įvairius elektroninius prietaisus ir baterijas išmestume į jiems skirtas dėžutes, o ne į mišrių komunalinių atliekų konteinerį.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

„Dažnai sakoma – nesutik savo herojų, nes gali nusivilti. Tačiau su Jane Goodall taip nenutiko“, - pirmą susitikimą su garsiausia pasaulio šimpanzių eksperte, aplinkosaugos aktyviste prisimena aplinkos ekonomikos tyrinėtoja Asia Guerreschi.

Spalio 1-ąją pasaulį apskriejo žinia, kad, eidama 92-uosius, žymi britų mokslininkė mirė. Daugiau nei 6 dešimtmečius ji tyrinėjo šimpanzes: stebėjo jų asmenybes, aptiko, kad, kaip ir žmonės, šimpanzės naudoja įrankius ir geba reikšti emocijas. Vėliau 300 dienų per metus keliaudavo po pasaulį, kad didintų sąmoningumą apie grėsmes laukinei gamtai bei skatintų gamtos išsaugojimą.

„Manau, kad Jane Goodall mus išmokė vilties. Visą gyvenimą ji paskyrė tam, kad skleistų žinią – kiekvienas galime prisidėti prie planetos išsaugojimo“, - sako žmoginių beždžionių tyrinėtoja Amanda Hurowitz.

„Ji niekada nekalbėdavo pirma. Visuomet išklausydavo kitų argumentus, o tada leisdavosi į diskusiją. Tačiau kambaryje tarp visų svarbių politikų ji buvo pati stipriausia politikė“, - bendražygę prisimena su „Jane Goodall Global“ institutu dirbantis biologas Patrick van Veen.

Šįkart laidoje – pažintis su vilties ambasadore vadintos mokslininkės gyvenimu, svarbiausiais pasiekimais ir šilta asmenybe.

Autorė Karolina Panto

Vincent Calmel nuotrauka

Psichikos sveikatos srityje dirbantys mokslininkai vis dažniau susiduria su vadinamomis „ekologinėms“ emocijomis. Tyrimai rodo, kad įvairiose pasaulio šalyse žmonės jaučia nerimą, liūdesį, baimę, sielvartą, pyktį ir kaltę būtent dėl neigiamų mūsų veiklos sukeltų pokyčių aplinkoje. Psichologai taip pat pastebi, kad tam tikros žmonių grupės šias emocijas gali išgyventi stipriau. Tarp jų – aplinkosaugos ir klimato krizės srityse veikiantys mokslininkai, ekspertai ir visuomenininkai.

Švedų žurnalistas ir režisierius Nathanas Grossmanas sugalvojo tai patikrinti neįprastu būdu: jis pakvietė septynis klimato tyrėjus į grupinę terapiją su psichoterapeutu ir viską nufilmavo.

„Drąsus eksperimentas, bet labai prasmingas“ – apibendrina aplinkos psichologė Dovilė Šorytė, nes paprastai tokios sesijos nevyksta prieš kino kamerą. Pasak jos, emocijos, kurios atsiskleidžia dokumentiniame filme „Klimato terapija“, jai atpažįstamos. Filmą galima pamatyti rytoj prasidedančiame festivalyje „Nepatogus kinas“.

Apie tai, ką reiškia daugybę metų tyrinėti klimato krizę ir kas padeda išgyventi sudėtingas emocijas laidoje pasakoja Vilniaus universiteto tyrėjai Justas Kažys ir Justinas Kilpys.

Autorė – Vaida Pilibaitytė

„Tai pasakojimas apie nenukirsto medžio naudą, kuri skatina atrasti originalius architektūros sprendimus“, - apie šių metų Lietuvos paviljoną Venecijos architektūros bienalėje sako projekto kuratorius, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Gintaras Balčytis.
Šioje bienalėje jis su komanda pristato architektūrinius projektus, kuriuose medžiai integruoti į pastatus - per angas stoguose stiebiasi į viršų. Tokių projektų yra sukūręs ir jis pats, ir kiti Lietuvos architektai.
Gabrielė Ubarevičiūtė iš architektų studijos „AFTER PARTY“ pažymi, kad įgyvendindant tokias idėjas, renkasi dirbti su arboristais.
Tai medžių priežiūros specialistai. Profesionalus arboristas Renaldas Žilinskas sako, kad svarbu, jog architektai pradėtų su arboristais konsultuotis kuo anksčiau, antraip galima per stipriai pakenkti ir pastato akcentu turėjęs būti medis po kelių metų nunyks – dėl per mažai ploto šaknims, atribojimo nuo gruntinių vandenų ar betoninio stogo, kurio kaitra išdžiovina medį.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Naujai formuojamai Vyriausybei paviešinus savo programą, diskusijas sukėlė joje atsiradusi nuostata valstybinių miškų valdymą perduoti Žemės ūkio ministerijai.

„Kol nėra peržiūrėta valstybės politika miškų klausimais, atsakomybių stumdymas tarp ministerijų kelia strateginę grėsmę,“ – sako Kęstutis Navickas, ankstesnėse vyriausybėse dirbęs ir aplinkos, ir žemės ūkio ministru.

Aplinkosaugos koalicijos vadovė Lina Paškevičiūtė tai vadina „nemaloniu siurprizu“ ir pastebi, kad dokumente bene labiausiai perrašytas miškų politikos skyrius, ženkliai atsitraukiant nuo aplinkosauginių ambicijų ir prioritetą kreipiant miškų naudojimo, o ne saugojimo linkme.

Visuomenininkai ir opozicija taip pat kritikuoja tai, kad iš programos dingo Nacionalinis susitarimas dėl miškų dėl miškų ir atsirado siekis „optimizuoti“ saugomas teritorijas.

Prie šių pakeitimų sako prisidėjęs valdančiųjų atstovas Audrius Radvilavičius, kuris tikina, kad naujoji programa kaip tik atspindi geresnę pusiausvyrą tarp ūkinių ir gamtinių interesų miškų valdymo srityje.

Laikinai pareigas einantis Aplinkos ministras Povilas Poderskis rugsėjo 17 d. pristatydamas programą, prie kurios pats nedirbo, Seimo Aplinkos apsaugos komitete prisipažino, kad kai kurios nuostatos jam buvo „siurprizas“.

Siūlymo valstybinių miškų valdymą perduoti ministerijai nepalaiko ir Prezidentas Gitanas Nausėda, atmetęs „Nemuno aušros“ teiktą P. Poderskio kandidatūrą toliau eiti pareigas, tad Aplinkos ministerijai toliau ieškoma naujo vadovo.

Nerimą keliančius ženklus aplinkosaugos politikoje komentuoja buvę ir esami valdantieji bei visuomenininkai.

Autorė – Vaida Pilibaitytė

Liepos gale paskelbta Tarptautinio teisingumo teismo patariamoji nuomonė dėl valstybių įsipareigojimų saugoti klimatą klimato teisingumo aktyvistų laikoma lūžio tašku. Dedama daug vilčių į tai, kad ateityje ji padės vietos teismuose stabdyti naujus iškastinio kurio projektus, ir kad labiausiai nukentėjusioms šalims iš teršėjų bus lengviau išsireikalauti klimato reparacijų.

Cynthia Houniuhi yra viena iš 27 Ramiojo vandenyno salų teisės studentų, kurie sutelkė skirtingas valstybes, kad šios kreiptųsi į aukščiausią pasaulio teismą šio išaiškinimo. Svarstymuose dalyvavo 100 šalių.

Šiandien Cynthia jau nebe studentė, o teisės dėstytoja. Su ja kalbėsimės apie 6 metus užtrukusį procesą, jo priežastis ir kur su šiuo išaiškinimu planuoja judėti toliau.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Panaudotos garsinės ištraukos: LRT „Labas rytas, Lietuva“, The World is an Island - PISFCC ICJ Campaign Launch, Tarptautinio teisingumo teismo video įrašai žiniasklaidai

Vertimus skaito Rūta Dambravaitė ir Edvinas Kučinskas

Tarpautinio teisingumo teismo nuotrauka

Šiemet Norvegijos Svalbardo salyne mokslininkai atliko naujoviškus tyrimus – pirmą kartą paėmė baltųjų lokių riebalinio audinio biopsijas, kad galėtų ištirti teršalų poveikį jų sveikatai.

Visgi, nepaisant ilgalaikio teršalų poveikio, baltieji lokiai neparodė prastos sveikatos požymių. Tačiau sparčiai tirpstantys ledynai jų įpročius keičia – nuo buveinių iki mitybos. „Jie gana dažnai medžioja elnius, plėšia paukščių kolonijas, net ėda žolę, nors tai daug energijos ir nesuteikia“, - sako daugiau nei 20 metų baltuosius lokius tiriantis Norvegijos poliarinio instituto mokslininkas Jon Aars.

Tai kelia nerimą ne tik Arkties, bet ir visos Žemės ekosistemai, todėl apie šiuos tyrimus mokslininkai siekia kalbėti kuo plačiau. „Žmonės domisi baltaisiais lokiais, nes jie atrodo žavūs, mieli. Jei tai pritraukia dėmesį į klimato kaitos problemas Arktyje ir visame pasaulyje, tuo reikia naudotis“, - priduria Norvegijos poliarinio instituto tyrėja Marie-Anne Blanchet.

Apie baltųjų lokių tyrimus Arktyje ir ką tai reiškia mums – šiandien laidoje.

„Tai be galo įdomi ir mažai tyrinėta tema pasaulyje, itin svarbi kilmato kaitos kontekste“, - sako disertaciją apie veganizmo fenomeną Lietuvoje rašanti sociologijos doktorantė Rūta Pelikšienė. Anot jos, dažniausiai ne siekis pakeisti mitybą žmones skatina tapti veganais, o etinės ir moralinės priežastys.

Tačiau žiniasklaidoje veganizmas dažnai vis dar pristatomas paviršutiniškai, gajūs neigiami stereotipai. „Įkūrusi organizaciją išgirsdavau net anekdotinių komentarų, kad slapčia valgau šašlykus, nes mano neva putlūs žandai“, - pasakoja nevyriausybinės organizacijos „Augalyn“ įkūrėja Meda Šermukšnė.

Jos teigimu, apskritai svarbu didinti sveiko augalinio maisto prieinamumą Lietuvoje – tai rodo ir tyrimai, pabrėžiantys, kad Lietuvoje valgome per daug raudonosios mėsos ir per mažai vaisių ir daržovių.

Kaip kurti kompleksišką, nuoseklų požiūrį į augalinę mitybą? Kaip skatinti supratingumą tarp visavalgių ir veganų? Apie tai ir daugiau – laidoje.

Autorė Karolina Panto

Prieš daugiau nei savaitę asociacija „Ekosistemų apsaugos centras“ paskelbė, kad nutūpęs ant elektros stulpo žuvo jau antrasis Šiaulių Pietiniame išperėtas didysis apuokas. Asociacija sukūrė peticiją, kuria reikalauja Aplinkos ministeriją ir ESO imtis veiksmų, kad apsaugotų paukščius.

Kiek plėšriųjų paukščių žūtis lemia neizoliuoti elektros laidai? Tai klausimas, į kurį, pasirodo, ne taip lengva atsakyti.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Dzūkijos nacionaliniame parke siekdami atverti žemynines kopas gamtininkai šiemet pirmą kartą pasitelkia ugnį. Vadinamasis kontroliuojamas miško paklotės deginimas pavasarį vyko trijuose atrinktuose plotuose, į kuriuos jau sugrįžta retų vabzdžių rūšys – smėliabitės ir tarkšliai.

Rudenį planuojamas dar vienas šių gamtotvarkos darbų etapas. Šį kartą – miške.

Kodėl gamtoje gaisras gali būti ne tik pražūtingas, bet ir naudingas? Kaip gamtininkai planuoja ir kontroliuoja ugnies panaudojimą kaip gamtotvarkos priemonę? Kaip jie stebi jų pačių inicijuotus pokyčius ir kokio tikisi rezultato?

Autorė Vaida Pilibaitytė

Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje vyksta paroda „JOKIO JOKIO TVANO“. Ji remiasi pernai išleista, rašytojos Audros Baranauskaitės ir dailininkės Eglės Lekevičiūtės sukurta knyga su nuorodomis į klimato krizės keliamas grėsmes, atsakingą vartojimą ir pagalbą vienas kitam ištikus nelaimei.
Eglė Lekevičiūtė – taip pat ir interaktyvių instaliacijų kūrėja. Parodoje ji sako norėjusi knygos iliustracijas prikelti antram gyvenimui, taip pat sukurti erdvę, kur mažiesiems būtų gera ateiti ir būti, ir suteikti aiškiai suprantamos informacijos juos atlydėjusiems suaugusiesiems. Psichologai pataria su vyresniais vaikais, apsilankiusiais parodoje, ir pasikalbėti. Tačiau kaip pradėti pokalbį tema, kuri kelia tiek nerimo ir kaltės?
Ieškome atsakymų su kūrėjomis iš Lietuvos, Italijos meteorologu, knygos „Na ir karštis!” autoriumi Luca Mercalliu ir Barselonoje įsikūrusia mokslo žurnaliste Elisabeth Pain.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin
Vertimus skaito Viktoras Paulavičius ir Vaida Pilibaitytė

Joaquin Mora nuotrauka

Šiemet įsteigimo 25-metį mininčio Kuršių nerijos nacionalinio parko pievose vėl vasaroja ožkos ir avys. Jau ne pirmus metus iš Žemaitijos atvežta nedidelė banda nuo gegužės iki rugsėjo įkurdinama ten, kur stengiamasi palaikyti šiam kraštui būdingą bioįvairovę.

Pasak gamtosaugininkų, jau išnykusi tradicinė ganiava padeda stabdyti krūmų, medžių ir invazinių augalų rūšių plitimą. Dabar tai – gamtotvarkos priemonė, kuri yra laikoma vienu natūraliausių būdų, leidžiančių išlaikyti atviras gamtines buveines bei stabdyti nepageidaujamų augalų įsigalėjimą.

Nepaisant to, kad stebėsena patvirtina ganiavos naudą gamtai, specialistai vis dar susiduria su neigiamu visuomenės požiūriu į naminius gyvūnus saugomame kraštovaizdyje.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Lietuvoje rudųjų lokių apskaita nevykdoma, tačiau šiemet jų fiksuojama daugiau nei kitais metais. Latvijoje lokiai moksliniais metodais tiriami 15 metų. Per tą laiką individų skaičius išaugo nuo kelių iki 150-ies.
Žinduolių tyrėjai sako, kad augant lokių populiacijai, nebūtinai turi daugėti ir konfliktų su žmonėmis. Įprastai žinios ir priemonės, atgrasančios lokius nuo žmonių maisto šaltinių gerokai sumažina netikėtų susidūrimų ir nuostolių riziką.
Lokiai dažniausiai pastebimi prie medžiotojų įrengtų šėryklų. Pasak mokslininkų, galbūt čia galima surasti atsakymą, kodėl daugėja lokių.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Latvijos valstybinio miškų tyrimų instituto „Silava“ nuotraukoje – suaugusio rudojo lokio priekinės pėdos pėdsakas. Jo plotis - 16 centimetrų.

Nemuno saloje Kaune, po žeme, tūno muziejus „Mokslo sala“. Ekspozicijos centre – tai melsva, tai violetine spalva nušvinta milžinišką kristalą primenanti skulptūra.

„Salos širdis“ – tai eksponatas, kuris keičiasi priklausomai nuo to, kaip savo gyvenimą planetoje įsivaizduoja muziejaus lankytojai, kai ekrane pasirenka aplinkai naudingą arba priešingai – žalingą sprendimą.

„Nėra vieno sprendimo, kuris pataisytų viską. Sprendimas susideda iš daugybės mažų sprendimų, kuriuos priima kiekvienas žmogus kiekvieną dieną,“ – sako Mokslo ir inovacijų sklaidos centro vadovė Aistė Lukaševičiūtė.

Jau pusmetį Kaune veikiantis naujasis centras – pirmas toks Lietuvoje. Ir nors jo pavadinime pabrėžiamas mokslas, nuolatinės ekspozicijos „Žmogus. Gamta. Mašina“ centre yra aplinkos apsauga.

Kokią gamtos išsaugojimo istoriją pasirinko pasakoti naujojo mokslo muziejaus kūrėjai ir kaip jiems sekasi?

Autorė Vaida Pilibaitytė

„Kiekvienais metais būna tokios karščio bangos, bet jos niekada nesitęsia taip ilgai“, - sako Paryžiuje gyvenanti lietuvė Goda Klimavičiūtė. Šis birželis Prancūzijoje tapo antru karščiausiu nuo stebėjimų pradžios 1900-aisiais. Ispanijoje ir Anglijoje pirmasis vasaros mėnesis pripažintas karščiausiu istorijoje.

Alinanti kaitra pastarosiomis savaitėmis apėmė ir Italiją, Portugaliją, Balkanų šalis. Graikija ir Turkija kovoja ir su didžiuliais miškų gaisrais. Ekstremalūs orų reiškiniai jau pareikalavo aukų.

Tuo metu Lietuvoje karštis šią vasarą kol kas vienadienis. Klimatologai sako, kad vasaros mūsų šalyje neprognozuojamos, tačiau ilgainiui kaitrai intensyvėjant, ir Lietuvoje galėtų praversti europinės praktikos. „Jeigu pastebėsite, Pietų Europoje visi namai turi medines langines – jos, o ne užuolaidos, apsaugo nuo karščio“, - sako VU profesorius Arūnas Bukantis.

Autorė Karolina Panto

Telšių rajone planuojama steigti naują saugomą teritoriją – Germanto regioninį parką. Tai būtų pirma tokia nauja teritorija per pastaruosius 30 metų. Gamtininkai ir Telšių rajono savivaldybės atstovai sako, kad tai padės apsaugoti unikalias Žemaitijos gamtos ir kultūros vertybes bei geriau pritaikyti vertingas teritorijas lankymui.

Vyriausybė planams pritarė dar pernai. Šiuo metu vyksta planavimo procesas. Kol būsimo parko ribos dar tik braižomos, pasimokę iš praeities komunikacijos klaidų, specialistai kalbasi ir su vietos gyventojais.

Apie tai kas ir kaip bus saugoma išraiškingose Germanto ežero apylinkėse laidoje paaiškina gamtosaugininkai, o savo lūkesčius ir nuogąstavimus išsako gyventojai.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Du trečdaliai Aukštumalos pelkės paversti durpių telkiniu, išlikusi mažiau paliesta pekės dalis itin lankoma ir mėgstama žmonių. Ką tai reiškia vietos gyventojams? Kokių svajonių ir planų jie turi?

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Psichologė, psichoterapeutė, gamtos terapijos gidė Giedrė Žalytė pernai su drauge ėjo piligrimų keliu „Camino Lituano“. Papasakojo mums apie tai baigiantis metams, kai paprašėme savo pašnekovų pasidalinti maloniausiomis akimirkomis gamtoje. Giedrė ne tik pasidalino maloniausiais kelionės momentais, bet ir pasiūlė apie keliavimą pėsčiomis papasakoti daugiau laidoje.

Tad kalbamės su kitais piligrimais, žygeiviais, keliautojų bendruomenės nariais apie tai, kaip jie smagiai ir tvariai keliauja Lietuvoje, kaip ne tik pasisemia įspūdžių, bet ir dirba prie bendrų projektų, tokių kaip „Keliautojų nameliai“.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Nuotraukoje — žygeivė ir piligrimė Asta Akromaitė