Robertas Petraitis daugumai Lietuvos kino žiūrovų yra ir galimai dar ilgą laiką bus Mindė iš „Pietinia kronikas“. Prieš keletą dienų už šį vaidmenį aktorius atsiėmė savo pirmąją „Sidabrinę gervę“. Jau prieš kurį laiką Robertas Petraitis sakė: tegul Mindė gyvena kino teatre, o aš tuo tarpu judėsiu į priekį. Vis dėlto, kokia dalis „Pietinia kronikas“ personažo pasiliko su juo? Ar aktorius jaunystėje turėjo savo Mindę? Ar turi dabar – kino aikštelėje ar teatro scenoje? Apie judėjimą į priekį, teatro ir kino bendruomenes bei sceninę kūrybą – pokalbis su aktoriumi Robertu Petraičiu.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Baigiantis dar vieniems studijų metams ir scenos menus studijuojantiems studentams pristatinėjant baigiamuosius darbus, laidoje „Performansas“ domimės, kaip kinta aktorius, režisierius, šokėjus ugdančios studijos. Kokie yra kursų vadovų praktikos privalumai ir trūkumai? Kaip kinta mokymosi atmosfera ir mokymo etikos reikalavimai? Kokius senovinius mokymo metodus reikia išgyvendinti? Šiuos ir kitus klausimus ir kismus aptariame su režisieriais Olga Lapina ir Augustu Gornatkevičiumi, šokio menininke Giedre Kirkile, aktoriumi Jonu Viršilu ir režisūros studentu Pauliumi Juška.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Nuotr. aut. L. Vansevičienė

Aktorius Oskaras Wyganowskis ruošiasi pirmam savo pasirodymui lenkų kalba profesionalioje Lietuvos scenoje. Kitą savaitę jį bus galima išvysti režisierės Uršulės Bartoševičiūtės spektaklyje „Moters dalys“ Vilniaus senajame teatre. Tai bus pirmasis profesionalus spektaklis lenkų kalba valstybiniame Lietuvos teatre nuo tarpukario. Kokios tai reikšmės įvykis aktoriui Oskarui Wyganowskiui? Kaip kūrėjas vertina lenkakalbių aktorių galimybes Lietuvos scenoje? Kuo vaidyba lenkiškai skiriasi nuo vaidybos lietuviškai? Ir ar tikrai Lietuvos sceną okupavę Lenkijos režisieriai?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Nuotr. aut. Ewa Przychodska

Liza Baliasnaja gimė Lietuvoje, turi ukrainietiškų šaknų. Kaip pati sako, augo tarp postsovietinių Ukrainos žydų ir Lietuvos krikščioniškų tradicijų. Tapatybės tema Lizai yra itin jautri. Anot kūrėjos, šiuo metu šiuolaikinio šokio pasaulyje identiteto klausimai labai populiarūs, tačiau jai nesinori to pernelyg akcentuoti savo kūryboje, kadangi tapatybės klausimas kelia daug vidinių konfliktų. Šiuo metu Liza Baliasnaja gyvena Vokietijoje, tad „Performanse“ kalbamės apie kūrybines sąlygas ir net galimos cenzūros užuomazgas politiškai besikeičiančioje šalyje, menininkės ryšį su Lietuva ir ypač jaunąją lietuvių šokėjų karta bei Rytų europietės patirtis Vakarų Europos šiuolaikinio šokio mokykloje.

Ved. Indrė Kaminckaitė
Nuotr. aut. Boris Airo

„Atrodo nederama, kad teatre tau būtų smagu. Lengva nuklysti į bereikalingą kančią”, – sako aktorė Marija Žemaitytė. Ji yra Klaipėdos jaunimo teatro aktorė, grupės „Graži ir ta galinga“ narė ir gydytoja klounė organizacijoje „Raudonos nosys“. Šiemet už vaidmenį monospektaklyje „Švyturys“ ji pelnė „Auksinio scenos kryžiaus“ nominaciją. Nors „kryžiaus“ nelaimėjo, šiuose apdovanojimuose sužibėjo kaip vedėja. Pokalbis su Marija Žemaityte apie šį naują amplua, teatralų įvertinimus ir skirtingas galimybes juos pelnyti laisvai samdomiems ir valstybiniuose teatruose dirbantiems aktoriams, „bereikalingą kančią“ teatre ir išsiplėtojusį, naujas formas įgavusi projektą, grupę „Graži ir ta galinga“.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Pedagogės ir choreografės Birutės Banevičiūtės iniciatyvą „Šiuolaikinio šokio gydanti galia“ Šiuolaikinio šokio asociacija pripažino įsimintiniausiu 2024 m. reiškiniu. Kokia magija įvyksta, kai šokis suveda skirtingas kartas ir skirtingų galių bei poreikių vaikus bei senjorus?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Edita su „braškikėm“ iš „Pietinia kronikų“ keliasi į teatro sceną. Kuo skirsis Edita ekrane ir scenoje? Kaip filmo atneštas žinomumas paveikė aktorės teatrinį gyvenimą? Ką Vaidilei reiškia debiutas Lietuvos nacionalinio dramos teatro didžiojoje scenoje?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Už inovatyvias muzikinio teatro priemones, kuriant mišriai kurčiųjų ir girdinčiųjų auditorijai projekte „Mes taip nesitarėm“ Dominykas Vaitiekūnas apdovanotas „Boriso Dauguviečio auskaru“. Pokalbis su Dominyku apie kūrybą su kurčiaisiais, finansinius ir kitokius iššūkius, lydinčius šį projektą, ir žmogiškojo kontakto paieškas kūryboje.

Ved. Indrė Kaminckaitė

„Auksinį scenos kryžių“ kaip pradedantysis menininkas pelnė režisierius Justinas Vinciūnas. Jis apdovanotas už spektaklio „Atidaryk duris“ režisūrą. Ką perteikia frazė „Atidaryk duris“? Kaip vaikystė Pravieniškėse ir paauglystė Kaune užaugino Justiną kaip kūrėją? Kaip jaunajam režisieriui sekasi atrasti savo kūrybinę kalbą, kuriai nedarytų įtakos autoritetai? Kaip keičiasi požiūris į autoritetų mokymą?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Už geriausią moters vaidmenį „Auksinį scenos kryžių“ pelniusi Vitalija Mockevičiūtė atsiimdama apdovanojimą pavadino save „pagrindine nepagrindinių vaidmenų aktore“. Pokalbis apie šį amplua, „link rampos stumtelėjusį“ darbą su režisiere Egle Švedkauskaite, džiuginančius ir drąsius jaunosios kartos kūrėjus ir kolegas, kurie ilgisi režisūrinio teatro.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Savaitgalį Lietuvos nacionaliniame teatre įvyko lenkų-prancūzų režisierės Annos Smolar premjera „Paukščiai“. Spektaklio pagrindinė veikėja – Alfredo Hitchcocko mūza Tippi Hedren, kurią kino kūrėjas, išvydęs televizijos reklamoje, nusprendė pasikviesti dirbti kartu. Taip užsimezgė pasaulinę šlovę jaunajai aktorei atnešęs, tačiau kontrole grįstas santykis. Manipuliacijos, galios santykių, mobingo ir dominavimo tiek darbo aplinkoje, tiek asmeniniuose santykiuose temas naujajame darbe liečianti Anna Smolar remiasi Tippi Hedren memuarais. Ji žiūrovą nukelia į filmavimo aikštelę, kurioje jaunąją aktorę pasikeisdami įkūnija visi spektaklyje vaidinantys aktoriai, neretai kelios Tippi veikia vienu metu. Anot režisierės, tai „istorija apie žmones, subrendusius sprendimui pasitraukti iš situacijos, nutraukti sutartį“.

Su Anna Smolar kalbamės apie kiekviename iš mūsų slypinčią Tippi, kintantį menininkės požiūrį į santykį tarp aukos ir smurtautojo, siaubo temą teatre ir sąmoningą feministinį žvilgsnį į darbus tokių kūrėjų kaip Hitchcocko, kurie darbo procesuose vadovavosi šiandien klausimų keliančia etika.

Ved. Indrė Kaminckaitė.

A. Paradowski nuotr.

Režisierius, dramaturgas ir aktorius Aleksandras Špilevojus iš Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovo pozicijos sako pasitraukęs „dėl skirtingo etikos normų suvokimo ir atliekamo darbo kokybės supratimo“. Kūrėjas akcentavo nenorintis detalizuoti pareiškimų ir sakė, kad kai kas turi būti žinoma teatro kolektyvui, bet ne radijo klausytojams. O kas toliau laukia Aleksandro Špilevojaus kūrybiniame kelyje? Kaip, anot jo, valstybiniai teatrai riboja kūrėją? Koks turėtų būti efektyvus teatro vadovo ir meno vadovo duetas? Ko režisierius linki būsimam Miltinio teatro meno vadovui?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Kovo 2-ąją Vilniaus mažajam teatrui – 35-eri. Režisieriaus Rimo Tumino įkurtas teatras jau metus gyvena be jo. Tad koks šis teatras yra be Tumino ir bus po Tumino?

Pokalbis su 35-erius metus Vilniaus mažajame teatre dirbančiu aktoriumi, Rimo Tumino mokiniu Mindaugu Capu, režisiere, Rimo Tumino dukra ir VMT Meno skyriaus vadove Gabriele Tuminaite, režisieriumi, VMT spektaklį „Orfėjas“ pastačiusi Žilvinu Vingeliu ir scenos menų kritike Aušra Kaminskaite.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Maksimas Tuchvatulinas šiuo metu yra vienas daugiausia scenoje vaidinančių Vilniaus senojo teatro aktorių, o anot jo paties, trupė pastaruoju metu susiduria su naujų vaidmenų trūkumu. Maksimas pasakoja, kad nemaža dalis aktorių kolektyvo, taip pat jis pats, vis dar tebejaučia egzistencinį nerimą dėl teatre vykstančių pokyčių, o scenoje sumažėjus rusų kalbos kyla minčių apie galimą būtent šia kalba įpratusių vaidinti aktorių degradaciją. Visgi, Maksimo ryšys su Vilniaus senuoju teatru ypatingas ir stiprus – kadaise nutarus palikti teatrą, šis sugrįždavo per sapnus. Laidoje su Maksimu Tuchvatulinu kalbamės, kaip Vilniaus senasis teatras formuoja jo tapatybę ir koks yra dabartinis šio teatro etapas. Taip pat aptariame paties Maksimo kūrybą, ypač – naujausią jo vaidmenį Artūro Areimos spektaklyje „Lūšies valanda“. Už neįprastą, toli nuo mielo ir pūkuoto gyvūnėlio įvaizdžio nutolusį katino personažą aktorius gavo daug publikos komplimentų ir nesikuklindamas sako: tikisi už šį vaidmenį pelnyti pirmąją „Auksinių scenos kryžių“ nominaciją.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Nuotr. aut. D. Matvejev

Artėjant Šv. Valentino dienai, „Performanso“ laidoje atkartojame pernai užgimusią idėją – iš arčiau pažvelgti į scenos meno lauko šeimos gyvenimą. Toji įsimylėjėlių pora – tai šiuolaikinio šokio sujungti, Kaune gyvenantys Agnė ir Marius Pinigiai. Arba, kaip patys sako, dviejų avinų, kone itališka šeimyna, nuolat gyvenanti linksmųjų kalnelių ritmu. Agnė – ilgametė šokėja, šokį galiausiai iškeitusi į komunikacijos mokslus. Marius – šokėjas ir choreografas. Jis juokaudamas pripažįsta – jei ne Agnė, jo kelias į sceną tikriausiai būtų palaidotas ir visi jo pelnyti apdovanojimai turi būti skirti žmonai. Tad kaip pora susipažino ir kaip Agnė atvedė savo būsimą vyrą į sceną? Kaip sutuoktiniai padeda vienas kitam kūryboje? Kokiu požiūriu apie šokį ir menines veiklas stengiasi dalytis su savo vaikais?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Festivalis „Sirenos“ paskelbė, kad šiemet Lietuvos teatro vitriną formuos iš „queer“ tema kalbančių spektaklių. Tokio žvilgsnio mūsų scenoje ieško lietuviškos programos sudarytojas, režisierius Naubertas Jasinskas. Kas yra „queer“ pasakojimas? Kaip teatro institucijos žvelgia į „queer“ istorijas scenoje, ar noriai įsileidžia tokius spektaklius į savo repertuarą? Koks yra auditorijos santykis su tokiais kūriniais? Pokalbis su režisieriumi Naubertu Jasinsku, scenos menų kritike Sigita Ivaškaite. Laidoje skamba ir režisierės Gintarės Minelgaitės-Duchin (Dr. GoraParasit) pasisakymai.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Airida Gudaitė-Žakevičienė ir Laurynas Žakevičius, „Low Air“ teatro ir mokyklos įkūrėjai, apdovanoti Šv. Kristoforo statulėle už visuomenės ugdymą per šokį. Pokalbis apie darbą su amžėjančiais kūnais ir jaunųjų šokėjų ugdymą.


Ved. Indrė Kaminckaitė

Vismantės Ruzgaitės nuotr.

Karolis Kasperavičius supranta, ką reiškia išgyventi artimojo savižudybę. „Aš buvau paauglys ir man buvo sunku suvokti, kas įvyko. Tokie dalykai dažniausiai nusistumia į paraštę ir aš dabar turėjau progą ištraukti juos ir pabandyti suprasti“, – sako aktorius, šias patirtis perkėlęs į vaidmenį spektaklyje „Stand up'as prasmei ir beprasmybei“. Į šį režisierės Eglės Švedkauskaitės ir dramaturgės Birutės Kapustinkaitės spektaklį jis papuolė per atvirą „kastingą“ – į jį aktorius atėjo po nesėkmingo bandymo gauti vaidmenį Kristiano Lupos „Užburtame kalne“. Laidoje su Karoliu kalbamės apie pavykusius ir nepavykusius „kastingus“, juokavimą scenoje, gedulo vaidybą ir vieną ryškiausių aktoriaus sukurtų vaidmenų, kurio, kaip pats sako, jam labai reikėjo.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Kokia Lietuvos miuziklo tradicija ir kaip ją stiprinti? Ar toks teatras mylimas auditorijos ir kritikų? Ar turime pakankamai menininkų, kurie geba kurti miuziklus? Ne vienas dramos teatro režisierius šiuo metu ruošiasi išbandyti miuziklo žanrą, kodėl juos vilioja šis kūrybinis iššūkis?

Pokalbis su miuziklų autoriumi, Lietuvoje miuziklą „Into the Woods“ sukūrusiu, lietuvius privačiai vokalo mokančiu amerikiečiu Joseph Bates, aktoriumi, dainininku Dominyku Vaitiekūnu, aktoriumi ir režisieriumi, daug miuziklų sukūrusiu Kęstučiu Jakštu, teatro režisiere, tarpdisciplinio meno kūrėja, dabar ir miuziklo žanrą kuriančia Greta Štiormer bei aktore, choreografe, muzikinio teatro studijas baigusia Gintare Šmigelskyte.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Ar 2024-ieji teatro buvo vieni prastesnių metų? Koks kūrybinis klimatas buvo scenos meno įstaigose? Kokį impulsą scenos menams suteikė Lietuvos sezonas Prancūzijoje? Ir kokių pokyčių tikimasi šiemet? Pokalbis su Egle Švedkauskaite, Gildu Aleksa ir Gintare Masteikaite.

Ved. Indrė Kaminckaitė

D. Umbraso, J. Stacevičiaus, E. Blažio / LRT nuotr.