Botanikės Živilės Lazdauskaitės kolegos sako, kad ši asmenybė Lietuvos gamtai nusipelnė daugiau nei pati pripažįsta ir vadina ją vaikščiojančia žinių apie augalus enciklopedija. Gimusi 1939 m., gamtosauginės pasaulėjautos pasisėmusi iš garsiausių pokario mokslininkų, daugiau nei tris dešimtmečius dirbusi Botanikos institute, Živilė Lazdauskaitė dalyvavo steigiant mūsų šalies saugomas teritorijas, ugdė kitus gamtininkus ir iki šiol yra guvi šviesuolė – Mokytoja. Ji įpratusi vis pasivaikščioti šalia namų esančiame Karoliniškių kraštovaizdžio draustinyje, kaip pati sako, nuožmiai skaito knygas ir toliau ieško atsakymų į klausimus, kurie žmonėms neduoda ramybės per amžius. Dalį jų mokslininkei uždavė Giedrė Čiužaitė.

Zarasų rajone, Antalieptėje, apleistuose pastatuose 2015 m. pradėjo kurtis Inovatorių slėnis. Tai socialinis verslas, kurio ėmęsi žmonės tiki, jog prasmingi mokymai, stovyklos, verslai gali telktis ir mažose vietovėse. Į Antalieptę iš Salako, kito Zarasų rajono miestelio, dirbti atvažiuoja ir Vytautas Eidėjus. Biologo išsilavinimą turintis trijų vaikų tėtis anksčiau dirbo Gražutės regioniniame parke, tačiau sako, kad būtent dabartinės sąlygos leidžia greičiau realizuoti įvairiausius sumanymus. Apie savo būdą gyventi darniai su bendruomene ir gamta Vytautas Eidėjus pasakoja Giedrei Čiužaitei.

Kai televizijos žurnalistiką ir kitus darbus derinusi Sandra Galdikaitė pajuto, kad perdegė, leidosi į kelionę. Joje buvo laiko stebėti, kaip smarkiai žmonės įsisukę į vartojimą, nors pačios gyvenimas tą mėnesį tilpo į vos vieną kuprinę. Grįžusi namo Sandra apsisprendė ir pati gyventi atsakingiau, ir padėti keistis kitiems. Ji viešina istorijas apie aplinkai neabejingus verslus ir asmenybes, dirba jaunimo stovyklose, organizuoja menines akcijas. „Esu tvarumo kūrybininkė ir jaunimo mentorė“ – taip trumpai prisistato šios tinklalaidės „Suolelis miške“ herojė, su bendraminčiais savo veiklas ir siūlomas paslaugas pavadinusi „9 zuikiais“. Kaip žmogaus gebėjimas ne bėgti nuo problemos, o joje išbūti, padeda klimatui? Ar aplinkosauga tikrai rūpi paaugliams? Sandrą Galdikaitę kalbina Giedrė Čiužaitė.

Grybų dvaras. Taip vadinasi vieta Švenčionių rajone, kurioje nerasite tradicinių dvaro pastatų. Garsiausias – šioje vietoje buvęs dviaukštis svirnas – prieš kelis dešimtmečius išvežtas į Liaudies buities muziejų Rumšiškėse, jį ten galima aplankyti iki šiol. O dabartinis dvaro šeimininkas, vadybos dalykus Vilniaus Gedimino technikos universitete dėstantis Tomas Jonušas sako, kad istorijos atkurti neįmanoma: tarkime, svirno kopijos pasistatyti nenorėtų. Tomas stengiasi neprisirišti ir prie savo ankstesnių įsivaizdavimų, kas turi vykti dvare. Pastebi, kad į jo apylinkes atsikrausto vis daugiau buvusių miestiečių. Kalbina Giedrė Čiužaitė.

„Baltijos aplinkos forumo“ vadovas Žymantas Morkvėnas – aplinkosaugininkas, kurio organizacijos pagrindinis biuras yra Vilniuje, ir ūkininkas, laikantis galvijų etnografiniame Musteikos kaime Varėnos rajone. Nuo vaikystės įspūdžių įsilipus į ąžuolą, jaunystės nuotykių reklamuojant batų tepalą iki darbų gamtosaugos srityje bei autentiškos dzūkiškos pirkios atkūrimo – pokalbyje išgirsite daug Žymanto patirties. Taip pat šienavimo dalgiu garsą, kurio tikriausiai ne vienas esate pasiilgę. Musteikoje lankėsi Giedrė Čiužaitė.

Dzūkijoje, netoli Liškiavos, ant Krūčiaus upelio šlaitų gamtininkas ir rašytojas Henrikas Gudavičius 25-erius metus puoselėja retųjų ir vaistinių augalų sodą. Iš šių kraštų į platesnį pasaulį skrieja ir Henriko Gudavičiaus knygos – dienoraščiai, kurie tapo įkvėpimu lėtesnio gyvenimo ieškantiems žmonėms ir yra pilni nuorodų į rašytojui svarbias idėjas, tekstus bei žmones. Paskaičius ar pasiklausius Henriko Gudavičiaus bent du žodžius - Gamta ir Sodas - norisi rašyti didžiosiomis raidėmis. Prie Krūčiaus nukeliavo Giedrė Čiužaitė.

Gamtos tyrimų centre dirbanti entomologė Rasa Bernotienė - pagrindinė uodų ir upinių mašalų tyrinėtoja Lietuvoje. Prisimena, kad vaikystėje jai mašalai trukdydavo žaisti bandmintoną, tačiau šiandien mokslininkei šie vabzdžiai atrodo labai gražūs ir ypač ilgai ji gali kalbėti apie jų svarbą ekosistemoje. Pasak Rasos Bernotienės, dėl klimato kaitos ir neatsargaus žmonių elgesio ateityje Lietuvoje gali rastis daugiau uodų ir mašalų platinamų ligų, tačiau į reklamas „išnaikinsime uodus Jūsų šventei“ entomologė siūlo žiūrėti atsargiai. Kalbina Giedrė Čiužaitė.

Botaniko, Vilniaus universiteto herbariumo vadovo Mindaugo Rasimavičiaus bute Vilniuje, garbingoje svetainės vietoje - audimo staklės ir daug siūlų, kuriuos pats nudažė augalais. Iš Dzūkijos kilęs mokslininkas prieš kelerius metus atrado audimą ir pajuto, ką reiškia turėti ne tik įtraukiantį darbą, bet ir ne mažiau hipnotizuojantį hobį. Jam svarbu, kad anksčiau puoselėta audimo kultūra nenutrūktų. Su Mindaugu ir jo šunimi Suodžiu pasivaikščioti ėjo Giedrė Čiužaitė.

Dovilė Šorytė – viena iš kelių aplinkos psichologų Lietuvoje. Vilniaus universitete ji už kelių savaičių ginsis daktaro disertaciją apie aplinką tausojantį vaikų elgesį. Pasak Dovilės, ilgainiui aplinkos psichologai mūsų šalyje ne tik atliks tyrimus, tačiau dirbs ir terapinį darbą su žmonėmis, pavyzdžiui, tais, kurie išgyvena ekologinį nerimą ar nebemato prasmės gyventi, kai niokojama ir eikvojama gamta. Dovilę Šorytę kalbina Giedrė Čiužaitė.

Į Labanoro girioje gyvenantį aplinkosaugininką Andrių Gaidamavičių žmonės iš visos Lietuvos kreipiasi tada, kai ieško būdų apginti jiems svarbią gamtą. Kai neriboja pandemija, daug jų tiesiog atvažiuoja į Januliškio kaimą pokalbių ar ekskursijų. Kada Andrius, „Labanoro vilkas“, telkia žmones, o kada atsiriboja nuo tų, su kuriais kartu dirbo? Ar dėl kokių nors savo poelgių jam gėda prieš gamtą? Su Andriumi Gaidamavičiumi po mišką vaikščiojo Giedrė Čiužaitė.

Lietuvoje plintančių invazinių Sosnovskio barščių sėklos žemėje gyvybingos gali išlikti ir kelias dešimtis metų. Luzitiniai arionai, dažniausiai vadinami tiesiog šliužais, mūsų sąlygomis irgi puikiai jaučiasi, o per metus padeda apie 400 kiaušinėlių. Ar šiuos ir kitus agresyviai besidauginančius augalus ir gyvūnus, kuriuos pats įsivežė, žmogus pajėgus kontroliuoti? Gal turime nusiteikti, jog klimato krizės sąlygomis invaziniai augalai ir gyvūnai klestės vis labiau? Interviu su Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininke Grita Skujiene, invazinių rūšių eksperte. Kalbina Giedrė Čiužaitė.

Vilnietis paukščių žinovas, inkilų meistras ir aukštalipys Darius Musteikis yra pagaminęs tūkstančius namų paukščiams – nuo inkilėlių zylėms iki kelis šimtus kilogramų sveriančių lizdų jūriniams ereliams. Būna, kad didelį dirbtinį lizdą montuoti reikia pusę dienos kelių dešimčių metrų aukštyje miško glūdumoje. Būna, kad Dariaus diena prabėga važinėjant po miesto parkus ir pradedantiems paukščių mylėtojams dalijant patarimus, iš ko inkilus kalti ir kokius sparnuočius realu atsivilioti į kaimynystę. O kodėl apskritai žmonės turėtų kurti namus paukščiams? Darių Musteikį kalbina Giedrė Čiužaitė.

Botanikė, gamtinio apželdinimo specialistė Vilma Gudynienė sako, kad institucijose reikia steigti mokslinių straipsnių skaitytojų etatus. Šie specialistai rastų daug įrodymų ir apie ekonominę gamtos naudą, tad miestuose paskatintų kurti gyvesnes žaliąsias erdves. Vilma jaučia pareigą kalbėti apie gyvybės autostradas tankiai gyvenamose vietovėse, pasiūlė Lietuvos sąlygoms tinkamų biologinės įvairovės miškelių schemą ir tikisi, kad vietoje trumpai skutamų vejų čia daugiau žmonių rinksis spalvingas žydinčias pievas. Vilmą Gudynienę kalbina Giedrė Čiužaitė.

Verslininkę Romą Puišienę į interviu drąsu kviesti ir esant žvarbiam žiemiškam orui. Prieš porą metų spaudžiant 20 laipsnių šalčiui ji nugalėjo Antarktidos maratono moterų grupėje. Šia žiema dažnai mėgaujasi ant slidžių. Kodėl Roma renkasi sportuoti laukinėje gamtoje ir kaip prie jos taikosi? Kalbina Giedrė Čiužaitė.

Tinklalaidė parengta pagal Vokietijos ambasados remiamą audio platformos projektą.

Pas Stanislovą Gaidamavičių, arba Stasiuką, į Tetervinės vienkiemį Labanoro girioje žmonės atvažiuoja tada, kai nori pasikalbėti apie šio krašto istoriją ar pritrūksta krepšių. Juos 87-erių Stanislovas pina iš balanų – plonų pušies juostų. Išmoko to stebėdamas savo tėvą, o jo tėvas, tikriausiai, saviškį, nes visi ūkininkai čia pindavo krepšius įvairioms reikmėms. „Ekologiška!“ – juokiasi Stanislovas dovanodamas pintinę ir priduria: „Sutiksiu grybaujant su kibiru ar maišu – atimsiu! Žinau, kad dabar turi geresnį daiktą!“. Apie tvarų amatą ir ištikimybę miškui Giedrė Čiužaitė kalbina buvusį eigulį, kurį dabar galima vadinti tikruoju Labanoro girios krepšininku.

Tinklalaidė parengta pagal Vokietijos ambasados remiamą audio platformos projektą.

„Oro taršos dalelės gali patekti net į mūsų smegenis ir sukelti lėtinius procesus, lemiančius daugybę ligų“, – sako biomedicinos mokslų daktarė Rūta Aldonytė. Daktaro disertaciją mokslininkė apsigynė Lundo universitete Švedijoje, turi kitos tarptautinės patirties. Šiuo laiku ji Lietuvoje, Valstybinio mokslo tyrimų instituto Inovatyviosios medicinos centre su kolegomis tiria, kaip oro tarša veikia gyvus organizmus ir kas padeda aplinką daryti sveikesnę. Anot biomedikės, kol trūksta dialogo tarp mokslininkų ir politikų, kovoje su oro tarša kalnus nuverčia piliečiai. Kalbina Giedrė Čiužaitė.

Tinklalaidė parengta pagal Vokietijos ambasados remiamą audio platformos projektą.

„Paukščių stebėjimas yra sočių žmonių hobis“, – tokius žodžius ornitologas Marius Karlonas anksčiau girdėjo Vakarų Europoje. Dabar jau ir Lietuvoje populiarūs Mariaus ar kolegų rengiami žygiai su žiūronais, padedančiais matyti sparnuočius. Gamtos gidas šiame interviu duoda patarimų, kur, kaip ir kada stebėti paukščius, juos fotografuoti, tačiau sako, kad dar svarbiau gamtą saugoti. Pats Marius netoli sodybos Dzūkijoje, Baltarusijos pasienyje, ėmėsi atkurti pelkę ir pievą, kurios taptų sala gyvajai gamtai ir tarsi Nojaus laivas ją išplukdytų ateities kartoms. Kalbino Giedrė Čiužaitė.

Tinklalaidė parengta pagal Vokietijos ambasados remiamą audio platformos projektą

„Dabar daug požiūrio „tipo“: „tipo“ saugom, „tipo“ prižiūrim“, – sako Dzūkijoje gyvenantis ir didžiąją dalį gyvenimo gamtosaugos srityje dirbantis botanikas Mindaugas Lapelė, „Sengirės fondo“ valdybos narys. Susitikome Subartonių ąžuolyne prie Merkinės (Varėnos rajone) pasikalbėti apie besikeičiančius aplinkos ministrus, šiuolaikinio žmogaus aklumą augalams ir gruodžio gamtą, į kurią įsiklausę patys taptume ramesni. Kalbina Giedrė Čiužaitė.

Tinklalaidė parengta pagal Vokietijos ambasados remiamą audio platformos projektą.

Žmonės, norintys, kad Lietuvoje būtų kertama mažiau miškų ir miestų medžių, įprato girdėti asociacijos „Gyvas miškas“ balsą šioje srityje. Viena iš „Gyvo miško“ įkūrėjų Monika Peldavičiūtė Giedrei Čiužaitei pasakoja, kodėl apie šią organizaciją jau kalbama būtuoju laiku ir kokiam veiksmui kviečia nauja jos ir bendraminčių kuriama asociacija „Gyvo žalio“.

Tinklalaidė parengta pagal Vokietijos ambasados remiamą audio platformos projektą.

Kai Lietuvoje statybos inžinerijos mokslus baigęs ir Danijoje, Pietų Korėjoje bei Indijoje studijavęs bei stažavęsis Raimondas Bružas sprendė, kur savo šeimai kurti namus, išsirinko tuomet jau beveik išnykusį Krunų kaimą Širvintų rajone. Ten pasistatė šiaudinį namą. Dabar kaimas išaugo, o Raimondas su kolegomis pasivadino namudariais ir stato karkasinius – šiaudinius namus kitiems. Kad žmonės ir savarankiškai galėtų kurti gamtai draugiškas trobeles, išleido praktinį vadovą „Statau šiaudinį namą“ su 50 kv.m.šiaudinio namo projektu. Kodėl šiaudai yra dėmesio verta statybinė medžiaga ir ar tikrai jais užpildytų namo sienų negraužia pelės? Kalbina Giedrė Čiužaitė.

Tinklalaidė parengta pagal Vokietijos ambasados remiamą audio platformos projektą.