2022-aisias Collinso anglų kalbos žodynas metų žodžiu paskelbė terminą „permakrizė“ (permacrisis). Tai būklė, kai daugybė vienu metu ir iš eilės vykstančių krizių sukelia bendrą ilgalaikio nestabilumo, nerimo ir iššūkių jausmę. Apie karą, migraciją, teritorinį saugumą, ekologiją, istorinę bei kultūrinę atmintį, traumas ir aibę kitų visuomeninių, politinių ir asmeninių krizių pasakoja Stasio Eidrigevičiaus menų centre veikianti paroda „Ir vėjas mus nuneš“. Kaip stipriai pučia ši nauja laikina ekspozicija ir ką naujo į miesto bei šalies kultūrinį lauką įpūtė pirmuosius veiklos metus Panevėžyje paminėjęs „Stasys Museum“? Ar skersvėjus muziejaus administracijos ir menininko komunikacijoje galima interpretuoti kaip pavojaus steigti muziejų dar kuriančiam menininkui simptomą? Apie tai kalbamės su menotyrininku, meno kritiku, VDA doktorantu Linu Bliškevičiumi ir kultūros žurnaliste Juta Kiude.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Kol Lietuvos nacionalinio muziejaus Parodų erdvėje Istorijų namai pasakojama apie prieš 15 tūkstančių metų prisijaukintus šunis ir jų istorinį santykį su žmogumi, menininkas Tomas Daukša iš atminties tapo per savo gyvenimą laikytą, priglaustą, globotą 21 šunį: Toris, Pika, Reksas, Tušė… Kas skatina menininkus, filosofus, istorikus aktyviau galvoti apie ištikimiausius žmogaus kompanionus šunis? Kaip užtikrinti siekį kalbėti apie tarprūšiškumą, nesutelkiant galios tik į kūrėjų ir kuratorių rankas? Kodėl vis iš naujo bandome imituoti gyvūno žvilgsnį ir kodėl ši strategija nesėkminga? Apie prijaukintą, dresiruojamą, mylimą gamtos dalį – šunis ir šiek tiek gėles T. Daukšos parodoje „Šunys ir gėlės“ galerijoje „The Rooster Gallery“ bei LNM Istorijų namų parodoje „Istorija vizgina uodegą“ kalbamės su filosofu, Krokuvos Jogailos ir Vilniaus universitetų mokslininku dr. Viliumi Dranseika ir menininke, kuratore, VDA meno doktorante Indre Liškauskaite.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Minint žymiausio Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąjį jubiliejų, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje surengta paroda „Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“. Čia susitinka iš garsiausių Europos muziejų pasiskolinti vienu metu su Čiurlioniu kūrusių menininkų darbai bei šiuolaikinis menas, įkvėptas Čiurlionio idėjų ir temų. Svarbią tarptautinę ekspoziciją kuruoja Vaiva Laukaitienė, Greta Katkevičienė ir kviestinė kuratė iš Jungtinės Karalystės Kathleen Soriano. Ar pavyksta šioje parodoje pristatyti skirtingus balsus ir istorijas? Kaip Čiurlionis atrodo šalia savo amžininkų? Apie tai, ar paroda patvirtina, ar sukomplikuoja Lietuvos meno istorijos ir Čiurlionio interpretacijos galimybes kalbamės su menotyrininke, LNDM Nacionalinės dailės galerijos kuratore ir VDA menotyros doktorante Gabriele Radzevičiūte bei filosofu, rašytoju, ŠMC kuratoriumi Edvardu Šumila, šiuo metu studijuojančiu Niujorko Naujosios socialinių tyrimų mokyklos doktorantūroje.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Kai 1969 m. Rod Ailando dizaino mokyklos muziejus pakvietė Andy Warholą sukuruoti parodą iš kolekcijos kūrinių, menininkas iš saugyklų ištraukė daugybę reikšmingų ir visai menkaverčių objektų. Ši muziejinė intervencija tapo precedentu kelti sudėtingus ir aštrius klausimus apie institucijos kuriamą istorinę kūrinių vertę, autorystės ir meninės raiškos hierarchijas. LNDM padalinyje, Radvilų rūmų dailės muziejuje, į istorinės XVI–XIX a. Vakarų Europos tapybos ekspoziciją taip pat įterpiama trylikos XXI a. menininkių kūryba. Šis gestas paskatina užduoti daugybę klausimų ne tik apie muziejų kolekcijų sudarymą ir jų pertvarkymą. Ši Monikos Kalinauskaitės sukuruota intervencija pasiūlo apmąstyti šiuolaikinio meno istoriškumą ir senųjų tapybos darbų interpretacijas šiuolaikybės aplinkybėse. Apie tai, ką galima ir ko negalima daryti muziejuje, ir apie parodą „Visa tai, ko negalima daryti“ kalbamės su dailėtyrininke, humanitarinių mokslų daktare, VDA profesore emerite Aleksandra Aleksandravičiūte ir meno istorike, kuratore, Sapiegų rūmų tyrimų vadove Inesa Brašiške.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

LNDM Nacionalinėje dailės galerijoje veikianti paroda „Sidabro merginos. Retušuota Baltijos šalių fotografijos istorija“ pristato dvidešimt vienos fotografės, kurios XX a. pr. dirbo Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, kūrinių rinkinį. Šeldos Puķītes, Agnės Narušytės ir Indreko Grigoro kuruotojoje ekspozicijoje tyrinėjamas fotografijos ir meno istorijoje pražiūrėtas moterų fotografių palikimas. Pasakojama apie kliūtis, kurias moterims teko įveikti, siekiant matomumo meno pasaulyje. Į šį palikimą paroda siūlo žiūrėti per veidrodžio atspindį – taip keldama klausimą, ar pagaliau mes jas matom? Apie tai, kiek parodoje sidabro, veidrodžių ir emancipacijos gestų, kalbamės su Lygių galimybių plėtros centro eksperte Margarita Jankauskaite ir fotografijos meno kritiku, kuratoriumi, Vytauto Didžiojo universiteto docentu dr. Tomu Pabedinsku.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Atsispirdamos nuo kelių užsienio menininkių parodų – čekų menininkės Evos Kot'átkovos parodos „Interviu su monstru“ ir galerijoje „Drifts“ Vilniuje veikusios tarp Vilniaus ir Štutgarto gyvenančios vokiečių menininkės Saskios Fischer parodos „Sutemos“, apie tarptautinę parodų dinamiką Lietuvoje ir Baltijos regione kalbamės su internetinio žurnalo apie šiuolaikinį meną Baltijos šalyse „Echo Gone Wrong“ redaktore, kuratore, meno erdvės „Editorial“ bendraįkūrėja Vitalija Jasaite ir menotyrininkė, MO muziejaus pagrindinė kuratore Migle Survilaite. Kokius užsienio kūrėjus ir kuratorius pavyksta pasikviesti į Lietuvą? Apie ką kuria čia reziduojantys užsienio menininkai? Ar tikrai Kuršių nerijoje sukurti kūriniai yra vienas kito tęsiniai? Kaip mums sekasi megzti tartptautinius „networkus“ ir įsirašyti į globalią meno istoriją?

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Antrame dviejų laidų ciklo epizode toliau aptariame dvi Šiuolaikinio meno centre Vilniuje veikiančias parodas – Augusto Serapino parodą „Kūno kultūra“ ir Anastasios Sosunovos parodą „Fandomas“. Lyg pagal seną posakį nuo sveiko kūno pokalbyje judame sveikos sielos link, tačiau vis labiau aiškėja, kad dabartinis pasaulis šias posakio sąlygas keičia ir transformuoja. Kaip šias dvi parodas jungia kapitalizmo gijos? Kokia yra darbo ir poilsio sinergija? Kokį Edeno sodą žada „pasidaryk pats“ principą parduodantis prekybos centras ir jo įkūrėjo susikurtas dvasinis mokymas? Kas vienija religines, komercines ir meno bažnyčias? Į kokius interneto padebesius keliauja mūsų troškimai, paslaptys ir tiesos paieškos? Apie skaitmeninio pasaulio etnografiją ir neapčiuopiamą santykį su tikrove A. Sosunovos kūryboje pokalbį tęsiame su LNDM Nacionalinės dailės galerijos direktore, dailėtyrininke, parodų kuratore dr. Lolita Jablonskiene, o pokalbį papildo vizualumo ir kino tyrinėtojos, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės Natalijos Arlauskaitės įžvalgos apie neįmanomą tiesioginį žvilgsnį ir vaizdus, veikiančius kaip akių tatuiruotės.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Po įvairiapusiško atsinaujinimo Šiuolaikinio meno centras startuoja su stipriomis, drąsiai kuriančių ir aktyviai tarptautiniame meno lauke veikiančių Nepriklausomybės kartos menininkų solo parodomis. Augustas Serapinas didžiąją ŠMC salę pavertė tūkstančio kvadratinių metrų treniruoklių sale. Jų svarmenis čia atstoja gipsinių skulptūrų kopijos, kurias menininkas nuima nuo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos modelių, pieštų ir lipdytų dar jo paties mokyklos laikais. Ši fizinius, intelektinius ir akademinio piešimo raumenis treniruoti kviečianti gipsoteka kartu skatina diskutuoti apie meno edukaciją, kūno kultą, kopijavimą. Obsesyvaus vaizdų dauginimo, vartojimo, tikėjimo problematika analizuojama ir Anastasios Sosunovos parodoje „Fandomas“. Čia į pasaulį ir jo įtampas žvelgiama per „pasidaryk pats“ filosofiją, pažadus ir kontroversijas. Galbūt tokiu pat principu kūrėsi ir Lietuvos šiuolaikinio meno laukas? Apie dvi parodas ir jas supančius istorinius bei šiuolaikybės kontekstus kalbamės su Nacionalinės dailės galerijos direktore, dailėtyrininke, parodų kuratore dr. Lolita Jablonskiene.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veikia aktuali, išsami ir ambicinga paroda „Stebimi: cenzūra Lietuvos mene XX–XXI amžiuje“. Parodos kuratoriai – skirtingų sričių profesionalai ir tyrėjai dr. Arūnas Streikus, dr. Rūta Stanevičiūtė, dr. Lina Kaminskaitė, dr. Goda Dapšytė-Šlektavičienė ir šviesaus atminimo dr. Ieva Pleikienė (1971–2024) – ekspozicijoje pristato, kokie kūriniai pastarąjį šimtmetį Lietuvos mene buvo tildyti, dangstyti ir braukyti; kas ėmėsi tokių draudimų ir ar visuomet cenzūra turi tik neigiamą konotaciją? Ką reiškia imtis tokios temos šiandien, kai vis dažniau turinio ribojimai gali būti naudingi ir saugumui, ir propagandai? Kaip pasakoti apie kūrinius ir projektus, kurie išpreparuoti cenzūros mechanizmų virsta nesiniais – galbūt nesančiais čia fiziškai, bet egzistuojančiais idėjų lygmenyje? Kokią skirtį galime nubrėžti tarp cenzūros ir politinio korektiškumo? Apie tai, kaip parodoje tvarkomasi su tankia medžiagos visove ir ar pačiai ekspozicijai netritrūko savicenzūros, kalbamės su dailės istorike ir kuratore Indre Urbelyte ir politikos antropologu dr. Arvydu Grišinu.
Ved. Jogintė Bučinskaitė

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje – Kauno paveikslų galerijoje veikia paroda „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“. Viena iš ekspozicinių salių skendi gelsvoje sapno šviesoje, o joje išrikiuotos lovelės primena apie neretai darželyje patirtą šiurkščią prievartą miegoti saldaus pietų miegelio. Vaikystė sovietmečiu – keistų paradoksų pilnas laikas, kai valgai ledus, bet į juos byra pamotės skriaudžiamos našlaitės Sigutės ašaros, kurias monumentaliame Kauno kavinės „Pasaka“ vitraže įamžino menininkė Filomena Ušinskaitė. Trikampiai legendinės kavinės vitražai parodoje tampa portalais į aną aštrių kampų laiką ir jo priminimus. Tai metas, kai kiemai klegėjo nuo žaidžiančių vaikų ir pavojingų jų žaidimų, kai žaislų daktaras rūpestingai gydė lėles ir meškinus, bet tikrose gimdyklose vaikai ir jų mamos tebuvo ideologinės sistemos prižiūrimi kūnai. Ši paroda – atminties ir refleksijos pratimas, parodantis jautrumo, empatijos, užuojautos, ryšio, atsparumo pažangą; klausiantis, kaip vaikiško nepaklusnumo pilni mažieji žmonės tilpo paklusnumo iš visų reikalaujančioje sistemoje, o kaip ją kartais griovė, to net nesuprasdami. Apie parodoje konstruojamą vaikystės pasakojimą kalbamės su meno kritike, tyrėja, parodų kuratore, menotyrininke dr. Linara Dovydaityte ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoju, istoriku, rašytoju dr. Zigmu Vitkumi.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

O jei legendoje apie geležinį vilką dėmesį nuo vilko nukreiptume į geležį? Tokios optikos imasi kuratorė Jurgita Ludavičienė, konstruodama LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikiančią parodą „Geležinis Vilnius“. Geležis čia pristatoma kaip miestą ir meną kurti, o kartais griauti padedanti materija. Tačiau ar nėra taip, kad kitos dvi tame pačiame muziejuje veikiančios parodos – VII-oji tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo meno bienalė „METALOfonas: Nepasakok man istorijų!“ ir šiuolaikinės juvelyrikos menininkės Eglės Čėjauskaitės-Gintalės paroda „Ujei“ – formuoja švelnų ir romantišką medžiagos pristatymą ir šioje ekspozicijoje? Apie miesto legendą, geležies amžių, medžiagos charakterį ir parodos temperatūrą kalbamės su filosofijos ir archelogijos sankirtas tyrinėjančiu Dominyku Barusevičiumi, kultūros istorike Rūta Miškinyte ir dailėtyrininku Tautvydu Petrausku.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Donato Jankausko-Duonio paroda „Metų laikai“ įrengta XVI amžių menančiuose požemiuose. Čia, nelyg klaidžiuose paleolito laikų urvuose, eksponuojami keisti, kažkur galbūt matyti objektai, masyvūs, savo prigimtinės medžiagos neišduodantys bareljefai, o ant jų – kone pirmykščiai piešinukai, stilizuoti šiandieninės kultūros motyvai ir menininko kūryboje pasikartojantis beždžionės atvaizdas. Vadinti tai paroda gana sunku, veikiau tai – grįžimas į primityvios žmonijos ištakas. Galbūt – menininko pokštas, parodant, kad šiuolaikinio meno parodas ir urvų piešinius skiria tik keliasdešimt tūkstančių metų, bet ne esminiai principai ar troškimai. Gali būti, kad visa evoliucija tėra nuolatinis praėjusio laiko „beždžioniavimas“, o menininkas tik parodo trapų ir komišką gyvenimo bei meno cikliškumą. Apie D. Jankausko-Duonio parodą, visus metus veiksiančią Lietuvos dailininkų sąjungos šiuolaikinio meno ir kultūros erdvėje „Medūza“, kalbamės su dailės kritiku, reklamos specialistu Jonu Valatkevičiumi ir menotyrininke, Šiuolaikinio meno centro kuratore Virginija Januškevičiūte.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Paskutinėje 2024-ųjų laidoje žvilgsnį metame per petį ir aptariame ne tik įsimintiniausias parodas, bet ir procesus bei įvykius, kurių fone šios parodos gimsta. Pastaruosius metus galima drąsiai vadinti Marijos Teresės Rožanskaitės metais, mat šiemet menininkės kūryba pristatyta ne tik keliose didelėse parodose Lietuvoje, bet ir šalies paviljone Venecijos bienalėje. Ko reikia tokiems reaktualizavimo gestams? Šiais metais duris atvėrė bent kelios naujos institucijos. Kaip vertinti jų startą? Ką žada nauji vadovai? Kokią vertybinę žinutę kultūros bendruomenei savo komunikacija siunčia naujasis kultūros ministras? Kaip prisistatėme užsienyje ir kokį pasaulio meną turėjome progą išvysti Lietuvoje? Apie tai, kokie metai buvo vizualaus meno laukui ir kokie lūkesčiai ateinantiems 2025-iesiems, kalbamės su menotyrininke, meno kritike ir meno konsultante Karolina Tomkevičiūte ir menininku, kuratoriumi, dėstytoju Vyteniu Buroku.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Meno konkursai dažnai laikomi įėjimo į meno lauką durimis. Šaltais savo terminais jie disciplinuoja menininkus pabaigti projektus arba kurti naujus, nustato vertės riboženklius ir palaiko konkurencinę „meno sporto“ įtampą. Tačiau net ir sėkmės atveju pro šias duris įžengus, nesuteikiama garantija, kad ir toliau pavyks būti matomu, aktyviu, taip pat originaliai kuriančiu. Kaip jaunųjų kūrėjų apdovanojimai formuoja tolimesnes jų karjeras, ar meno lauko dalyvių susikurti ir perkuriami kriterijai pajėgūs įvertinti iš prigimties subjektyvų meną, galiausiai, ar pelnyti apdovanojimai neiškreipia tolimesnės menininko kūrybos vertinimo? Kokios tokių meno konkursų sėkmės ir pasekmės, jei anapus tokių įvykių yra daugybė neapdovanotų, bet puikiai kuriančių menininkų? Su menotyrininke Marija Martinaityte ir šiuolaikinio meno kuratoriumi, kritiku Pauliumi Andriuškevičiumi aptariame konkursinių parodų reiškinį ir dvi Vilniuje veikiančias parodas – Sapiegų rūmuose eksponuojamą, 9-tąjį kartą surengtą parodą „JCDecaux premija 2024: ruduo“ ir 16-ąjį Jaunojo tapytojo prizą.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Kol pasaulio mokslininkai nesutaria, ar žmogaus veiklos poveikis gamtai yra pakankamas, kad naujoji geologinė epocha būtų pavadinta antropocenu, menininkai ir menotyrininkai, filosofai ir antropologai šį terminą jau kelis dešimtmečius pasitelkia apmąstydami komplikuotus gamtos ir žmogaus santykius. Peržengdami šią modernistinę skirtį, mąstytojai kuria naujas rūšių sugyvenimo teorijas, o menininkai fantazuoja, kokios šio pasaulio tvarkos ilgėsimės, kai patys būsime įrašyti į raudonąją knygą. Apie dvi tokias parodas – VDA parodų salėse „Titanikas“ eksponuojamą Laisvydės Šalčiūtės parodą „Bestiariumas“ (kuratorė Laima Kreivytė) ir MO muziejaus mažąją parodą „Ilgiuosi, pats nežinau ko“ (kuratorius Marius Armonas) kalbamės su Vilniaus universiteto filosofijos doktorante Rūta Simutyte ir dailės istorike, kritike, parodų kuratore ir monografijų autore dr. Erika Grigoravičiene, kurios naujausia mokslinė studija „Bioįvairovė ir hibridinė raiška šiuolaikinėje dailėje“ išsamiai tyrinėja, kaip menininkai kuria, perkuria ir naudoja mišrių būtybių vaizdinius savo kūrybinėse praktikose.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Ar žiūrėdami į kūrinį parodoje esate savęs klausę, kokius jausmus jis jums kelia? Kokias asmenines patirtis primena? Ar šioje parodoje jums ramu, nuobodu, o gal ji jus erzina? MO muziejuje veikiančioje parodoje „Iš vidaus“ kviečiama kelti tokius ir panašius klausimus, tačiau ir pati ekspozicija palieka nemažai klaustukų. Menotyrą ir psichologiją vienijanti ekspozicija – svarbus ir reikalingas fokusas į emocinę sveikatą, tačiau ar tikrai menas šioje parodoje veikia specifiškai kitaip nei kitose? Ar jungiamos disciplinos nesupaprastinamos, o kūriniai lieka pažinūs kaip savarankiški pasauliai? Galiausiai, ko reikia, kad dialogas tarp meno kūrinio ir lankytojo įvyktų? Apie tai, kas įvyksta parodos „Iš vidaus“ viduje, o kas išorėje, kalbamės su LNDM Nacionalinės dailės galerijos kuratore, menotyrininke, psichikos sveikatos ambasadore Egla Mikalajūne ir psichologe-psichoterapeute dr. Agne Matulaite.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

„Lietuva prieš keletą metų laimėjo „Auksinį liūtą“, dėl to mes iš jūsų visada tikimės daugiau“, – sako Lietuvos paviljone sutikta lankytoja. Nuo 1895 m. rengiamoje, 60-ojoje Venecijos meno bienalėje Lietuva prisistato tryliktą kartą. Šįkart šalis prisistato su „Uždegimu“ – Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) tapybos darbų ir menininkų Neringos Černiauskaitės bei Ugniaus Gelgudos kolektyvo „Pakui Hardware“ kūrybos instaliacija. Sant'Antonin bažnyčioje įrengta ekspozicija pasakoja apie žmogiškųjų ir planetos kūnų liepsnojimą, struktūrinius sutrikimus socialiniuose ir politiniuose sluoksniuose. Kaip Lietuvos paviljonas atrodė bendrame Venecijos bienalės kontekste, kai pagrindinę parodą šiemet pakviestas kuruoti San Paulo meno muziejaus meno vadovas Adriano Pedrosa pasiūlęs temą „Užsieniečiai visur“ (angl. „Foreigners Everywhere“). Nepaisant noro atkreipti dėmesį į menininkus, kurie patys yra užsieniečiai, migrantai, išeiviai, tremtiniai ar pabėgėliai, pasaulio žiniasklaidos dėmesys šiai parodai buvo lydimas kritikos. Apie politinius kontekstus, estetinius pasirinkimus ir įspūdžius iš Venecijos kalbamės su parodų kuratoriumi, dėstytoju, menotyrininku dr. Mariumi Armonu ir Lietuvos paviljone sutiktais lankytojais.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Vilniaus muziejuje dėmesys atgręžiamas į tuos, nuo kurių pagal apklausas linkstama nusigręžti. Tai – dėl savo tautybės, rasės, lytinės orientacijos, religijos, priklausomybių, skurdo, moralės normų neatitinkančių paslaugų teikimo, psichikos būklių ir fizinių susirgimų į socialines paraštes nustumiami miestiečiai. Tokių gyventojų sostinėje buvo ir yra, tačiau balsas jiems retai suteikiamas. Kiek šiomis temomis kalbanti paroda „Nepatogus Vilnius“ yra patogi ir nepatogi? Kiek paskui save nešasi rizikų? Koks galios santykis tarp kuratorių ir pristatomų grupių? Kaip kalbėti apie problemiškus visuomenės narius siekiant išvengti didesnio stereotipizavimo, marginalizacijos, skurdo, negandų ir kančios eksploatacijos? Ir kas čia iš tiesų yra nepatogus? Apie tai laidoje kalbamės su psichologe Aurelija Auškalnyte ir sociologu, Vilniaus dailės akademijos docentu dr. Daumantu Stumbriu.


Ved. Jogintė Bučinskaitė

Nuo tada, kai 1979 m. Vilniaus Dailės parodų rūmuose buvo surengta pirmoji Baltijos jaunųjų menininkų trienalė, šis kas trejus metus rengiamas vizualaus meno renginys prisidėjo prie Lietuvos šiuolaikinio meno lauko mito kūrimo, paskatino tarptautinę trauką ir užaugino ne vieną įdomiai kuriančių menininkų kartą. Šiemet jau 15-oji Baltijos trienalė kviečia į po rekonstrukcijos atsidariusį Šiuolaikinio meno centrą, kuriame eksponuojama paroda „Ta pati diena“ (kuratoriai Tomas Engelsas ir Maya Tounta). Šis iš eilėraščio pasiskolintas parodos pavadinimas tampa pretekstu galvoti, ar ta pati diena kartojasi ir kuratoriniuose sprendimuose, pristatomo meno, institucinio paveldo atžvilgiu, o gal tai poetiškas trapios kasdienybės apmąstymas, su linkėjimu, kad ji – tokia taiki ir paprasta – tęstųsi ir kartotųsi. Apie apgaulingai tuščią, bet pusšimčio menininkų darbus pristatančią parodą kalbamės su tyrėja, rašytoja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja, dr. Karolina Rybačiauskaite ir menotyrininku, nepriklausomos galerijos „Cell Project Space“ Londone kuratoriumi Adomu Narkevičiumi.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Ką pasakoja į Vakarų kultūrą patekę Japonijos popmeno atvaizdai, kurie net pačioje gimtinėje vertinami prieštaringai? Kaip ši po pasaulį pasklidusi tekančios saulės šalies popkultūra formavosi ir kiek ji pažini Lietuvos auditorijai? Apie tai, kaip sunku išvengti kitų kultūrų reprezentacijos paklaidų ir subjektyvumo, kalbame su Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto japonų kalbos, religijos bei literatūros dėstytoja, vertėja Jurgita Ignotiene ir kūrybos prodiuseriu, įvairių kultūros projektų iniciatoriumi, ilgamečiu japonų kultūros festivalio „NowJapan“ organizatoriumi Sergejumi Grigorjevu. Kartu su jais dalijamės ambicingai, drąsiai ir provokatyviai Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinio direktoriaus dr. Arūno Gelūno LNDM Nacionalinėje dailės galerijoje sukuruotos parodos „Gražuolės, pamėklės ir samurajai. Japonijos popkultūros tradicija nuo Edo laikotarpio ukijo-ė iki XX-XXI a. mangos, animės ir sūpā furatto“ įspūdžiais.

Ved. Jogintė Bučinskaitė