Laiko trūkumas tapo tokia įprasta būsena, kad dažnas nebeturime laiko ne tik seniai planuojamiems susitikimams, buities darbams ar svajonėms. Laiko ima stigti net baziniams poreikiams ar negalavimams. Psichikos sveikatos menų festivalis „Ryšiai“ šiemet kelia aktualius klausimus apie laiko ir psichikos sveikatos sąsajas. Kokį laiko potyrį formuoja vidiniai ir išoriniai išgyvenimai? Kas nutinka, kai asmeninis tempas nesutampa su visuomenės produktyvumo lūkesčiais visur suspėti, būti pasiekiamais ir naudingais? LNM Istorijų namuose veikianti festivalio paroda „Praleistas susitikimas“ (kuratorės Karolina Zakarauskaitė ir Karolina Latvytė Bibiano) sukuria laiko ir erdvės progą pasikalbėti apie meną kaip terapiją, laiką, kuris gydo ir visiems eina skirtingai. Kaip griežta projektinio finansavimo darbotvarke ir tempu paremta meno sistema veikia kūrybiškumą? Apie tai kalbamės su psichoterapeute dr. Rasa Bieliauskaite ir architekte, psichologijos studente Evelina Bartusevičiūte.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

MO muziejaus parodoje „Amžinai laikina“ pasakojama apie amžinus klausimus, jausmus ir dilemas. Laikas, baimė, kūnas, meilė, darbas ir bendrystė juda per amžius ir daro mus panašius į gyvenusius prieš mus ir gyvensiančius po mūsų. Profesorės Giedrės Mickūnaitės ir Dovilės Barcytės kuruota ekspozicija apima laikotarpį nuo vėlyvųjų Viduramžių iki šiuolaikinio meno, o čia gimsta intriguojančių ar net šventvagiškų jungčių. Vienoje erdvėje susitinka šventųjų skulptūrėlės ir pavogto muilo gabaliukai, o Šv. Veronikos rankose laikoma drobulė su Kristaus atvaizdu tampa panaši į Eglės Ridikaitės ant drobės išpurkštą bobutės skarelių prisiminimą. Ar pavyksta išvengti anachronizmo ir kokie netikėti plastiniai ar konceptualūs dialogai randasi senajam menui susitikus šiuolaikinį, kalbamės su menotyrininke, meno kritike, LNDM Nacionalinės dailės galerijos kuratore Egle Juocevičiūte ir dailės istorike, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto mokslo darbuotoja dr. Tojana Račiūnaite.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

15-ąją Kauno bienalę pakviestas kuruoti Adomas Narkevičius užčiuopė tai, kas neapčiuopiama – nepaklusnią, komplikuotą ir trapią dabartį su jos problemomis, lūkesčiais, susierzinimu, baime ir meilės troškimu. Paroda „Gyvenimas po gyvenimo“ veikia kaip muzikinis albumas, o jos viršelis – skirtingos Kauno erdvės, kuriose eksponuojamos parodos dalys įgyja skirtingą skambesį. Ar visos didelės parodos ir bienalės veikia pagal išmoktus formatus ir kokius idėjų, kuravimo ar žinių įrankius paliks ši Kauno bienalės versija? Apie dabartizmą, kaip jausmus ir protą, algoritmus ir meno taisykles persmelkiančią būseną kalbamės su kuratoriumi, menotyrininku, VDA doktorantu Edgaru Gerasimovičiumi.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Tyrimai rodo, kad kultūra Klaipėdoje konkuruoja su jūra ir pasivaikščiojimais gamtoje. O kaip šiose varžytuvėse seksis pirmą kartą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) organizuojamai tarptautinei Klaipėdos bienalei „Saulėlydis kas dvejus metus“? Kiek šiai parodai pavyksta apmąstyti vietos specifiškumą, neuždarant Klaipėdos stereotipiniame laikino „turisto“ žvilgsnyje ir vertinime? Ar nesuplokštiname šio miesto suvokimo įprastais paplūdimio, kurorto ir saulės tropais? Apie bienalės žanrą, tranzitinį miesto pobūdį, saulėlydžius parodoje ir už jos ribų kalbamės su šiuolaikinio meno kuratore Juste Kostikovaite ir meno kritike, žurnalo „Artnews.lt“ Klaipėdos regiono redaktore Rosana Lukauskaite.
Ved. Jogintė Bučinskaitė.

Kalbėti apie negalią ir seksualumą vis dar dažnai nepatogu, gėda, nedrąsu, bet gali ir turi būti malonu. LNDM Radvilų rūmų dailės muziejuje veikianti fotografės Janinos Sabaliauskaitės paroda „Malonumas“ ardo įsisenėjusias eiblistines stigmas, kas gali ir negali patirti aistrą, kaip disfunkciniuose ir specialių poreikių kūnuose gyvena erotika. Jautriomis ir gyvenimą mylinčiomis akimis menininkės užfiksuotos fotografijos pasakoja apie vienuolikos dalyvių intymias gyvenimo akimirkas, tyrinėja kūniškumą ir vienas kito priėmimą. Tačiau kokios vidinės prieštaros gimsta tikintis nuotraukose pamatyti negalią ir ją tam tikru būdu vizualiai dangstant? Apie „Malonumą“ su malonumu kalbamės su menininke, kuratore, VDA meno doktorante Gabriele Gervickaite ir menotyrininke, fotografijos tyrinėtoja, parodų kuratore, VDA profesorė Agne Narušyte.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

2022-aisias Collinso anglų kalbos žodynas metų žodžiu paskelbė terminą „permakrizė“ (permacrisis). Tai būklė, kai daugybė vienu metu ir iš eilės vykstančių krizių sukelia bendrą ilgalaikio nestabilumo, nerimo ir iššūkių jausmę. Apie karą, migraciją, teritorinį saugumą, ekologiją, istorinę bei kultūrinę atmintį, traumas ir aibę kitų visuomeninių, politinių ir asmeninių krizių pasakoja Stasio Eidrigevičiaus menų centre veikianti paroda „Ir vėjas mus nuneš“. Kaip stipriai pučia ši nauja laikina ekspozicija ir ką naujo į miesto bei šalies kultūrinį lauką įpūtė pirmuosius veiklos metus Panevėžyje paminėjęs „Stasys Museum“? Ar skersvėjus muziejaus administracijos ir menininko komunikacijoje galima interpretuoti kaip pavojaus steigti muziejų dar kuriančiam menininkui simptomą? Apie tai kalbamės su menotyrininku, meno kritiku, VDA doktorantu Linu Bliškevičiumi ir kultūros žurnaliste Juta Kiude.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Kol Lietuvos nacionalinio muziejaus Parodų erdvėje Istorijų namai pasakojama apie prieš 15 tūkstančių metų prisijaukintus šunis ir jų istorinį santykį su žmogumi, menininkas Tomas Daukša iš atminties tapo per savo gyvenimą laikytą, priglaustą, globotą 21 šunį: Toris, Pika, Reksas, Tušė… Kas skatina menininkus, filosofus, istorikus aktyviau galvoti apie ištikimiausius žmogaus kompanionus šunis? Kaip užtikrinti siekį kalbėti apie tarprūšiškumą, nesutelkiant galios tik į kūrėjų ir kuratorių rankas? Kodėl vis iš naujo bandome imituoti gyvūno žvilgsnį ir kodėl ši strategija nesėkminga? Apie prijaukintą, dresiruojamą, mylimą gamtos dalį – šunis ir šiek tiek gėles T. Daukšos parodoje „Šunys ir gėlės“ galerijoje „The Rooster Gallery“ bei LNM Istorijų namų parodoje „Istorija vizgina uodegą“ kalbamės su filosofu, Krokuvos Jogailos ir Vilniaus universitetų mokslininku dr. Viliumi Dranseika ir menininke, kuratore, VDA meno doktorante Indre Liškauskaite.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Minint žymiausio Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąjį jubiliejų, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje surengta paroda „Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“. Čia susitinka iš garsiausių Europos muziejų pasiskolinti vienu metu su Čiurlioniu kūrusių menininkų darbai bei šiuolaikinis menas, įkvėptas Čiurlionio idėjų ir temų. Svarbią tarptautinę ekspoziciją kuruoja Vaiva Laukaitienė, Greta Katkevičienė ir kviestinė kuratė iš Jungtinės Karalystės Kathleen Soriano. Ar pavyksta šioje parodoje pristatyti skirtingus balsus ir istorijas? Kaip Čiurlionis atrodo šalia savo amžininkų? Apie tai, ar paroda patvirtina, ar sukomplikuoja Lietuvos meno istorijos ir Čiurlionio interpretacijos galimybes kalbamės su menotyrininke, LNDM Nacionalinės dailės galerijos kuratore ir VDA menotyros doktorante Gabriele Radzevičiūte bei filosofu, rašytoju, ŠMC kuratoriumi Edvardu Šumila, šiuo metu studijuojančiu Niujorko Naujosios socialinių tyrimų mokyklos doktorantūroje.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Kai 1969 m. Rod Ailando dizaino mokyklos muziejus pakvietė Andy Warholą sukuruoti parodą iš kolekcijos kūrinių, menininkas iš saugyklų ištraukė daugybę reikšmingų ir visai menkaverčių objektų. Ši muziejinė intervencija tapo precedentu kelti sudėtingus ir aštrius klausimus apie institucijos kuriamą istorinę kūrinių vertę, autorystės ir meninės raiškos hierarchijas. LNDM padalinyje, Radvilų rūmų dailės muziejuje, į istorinės XVI–XIX a. Vakarų Europos tapybos ekspoziciją taip pat įterpiama trylikos XXI a. menininkių kūryba. Šis gestas paskatina užduoti daugybę klausimų ne tik apie muziejų kolekcijų sudarymą ir jų pertvarkymą. Ši Monikos Kalinauskaitės sukuruota intervencija pasiūlo apmąstyti šiuolaikinio meno istoriškumą ir senųjų tapybos darbų interpretacijas šiuolaikybės aplinkybėse. Apie tai, ką galima ir ko negalima daryti muziejuje, ir apie parodą „Visa tai, ko negalima daryti“ kalbamės su dailėtyrininke, humanitarinių mokslų daktare, VDA profesore emerite Aleksandra Aleksandravičiūte ir meno istorike, kuratore, Sapiegų rūmų tyrimų vadove Inesa Brašiške.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

LNDM Nacionalinėje dailės galerijoje veikianti paroda „Sidabro merginos. Retušuota Baltijos šalių fotografijos istorija“ pristato dvidešimt vienos fotografės, kurios XX a. pr. dirbo Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, kūrinių rinkinį. Šeldos Puķītes, Agnės Narušytės ir Indreko Grigoro kuruotojoje ekspozicijoje tyrinėjamas fotografijos ir meno istorijoje pražiūrėtas moterų fotografių palikimas. Pasakojama apie kliūtis, kurias moterims teko įveikti, siekiant matomumo meno pasaulyje. Į šį palikimą paroda siūlo žiūrėti per veidrodžio atspindį – taip keldama klausimą, ar pagaliau mes jas matom? Apie tai, kiek parodoje sidabro, veidrodžių ir emancipacijos gestų, kalbamės su Lygių galimybių plėtros centro eksperte Margarita Jankauskaite ir fotografijos meno kritiku, kuratoriumi, Vytauto Didžiojo universiteto docentu dr. Tomu Pabedinsku.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Atsispirdamos nuo kelių užsienio menininkių parodų – čekų menininkės Evos Kot'átkovos parodos „Interviu su monstru“ ir galerijoje „Drifts“ Vilniuje veikusios tarp Vilniaus ir Štutgarto gyvenančios vokiečių menininkės Saskios Fischer parodos „Sutemos“, apie tarptautinę parodų dinamiką Lietuvoje ir Baltijos regione kalbamės su internetinio žurnalo apie šiuolaikinį meną Baltijos šalyse „Echo Gone Wrong“ redaktore, kuratore, meno erdvės „Editorial“ bendraįkūrėja Vitalija Jasaite ir menotyrininkė, MO muziejaus pagrindinė kuratore Migle Survilaite. Kokius užsienio kūrėjus ir kuratorius pavyksta pasikviesti į Lietuvą? Apie ką kuria čia reziduojantys užsienio menininkai? Ar tikrai Kuršių nerijoje sukurti kūriniai yra vienas kito tęsiniai? Kaip mums sekasi megzti tartptautinius „networkus“ ir įsirašyti į globalią meno istoriją?

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Antrame dviejų laidų ciklo epizode toliau aptariame dvi Šiuolaikinio meno centre Vilniuje veikiančias parodas – Augusto Serapino parodą „Kūno kultūra“ ir Anastasios Sosunovos parodą „Fandomas“. Lyg pagal seną posakį nuo sveiko kūno pokalbyje judame sveikos sielos link, tačiau vis labiau aiškėja, kad dabartinis pasaulis šias posakio sąlygas keičia ir transformuoja. Kaip šias dvi parodas jungia kapitalizmo gijos? Kokia yra darbo ir poilsio sinergija? Kokį Edeno sodą žada „pasidaryk pats“ principą parduodantis prekybos centras ir jo įkūrėjo susikurtas dvasinis mokymas? Kas vienija religines, komercines ir meno bažnyčias? Į kokius interneto padebesius keliauja mūsų troškimai, paslaptys ir tiesos paieškos? Apie skaitmeninio pasaulio etnografiją ir neapčiuopiamą santykį su tikrove A. Sosunovos kūryboje pokalbį tęsiame su LNDM Nacionalinės dailės galerijos direktore, dailėtyrininke, parodų kuratore dr. Lolita Jablonskiene, o pokalbį papildo vizualumo ir kino tyrinėtojos, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės Natalijos Arlauskaitės įžvalgos apie neįmanomą tiesioginį žvilgsnį ir vaizdus, veikiančius kaip akių tatuiruotės.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Po įvairiapusiško atsinaujinimo Šiuolaikinio meno centras startuoja su stipriomis, drąsiai kuriančių ir aktyviai tarptautiniame meno lauke veikiančių Nepriklausomybės kartos menininkų solo parodomis. Augustas Serapinas didžiąją ŠMC salę pavertė tūkstančio kvadratinių metrų treniruoklių sale. Jų svarmenis čia atstoja gipsinių skulptūrų kopijos, kurias menininkas nuima nuo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos modelių, pieštų ir lipdytų dar jo paties mokyklos laikais. Ši fizinius, intelektinius ir akademinio piešimo raumenis treniruoti kviečianti gipsoteka kartu skatina diskutuoti apie meno edukaciją, kūno kultą, kopijavimą. Obsesyvaus vaizdų dauginimo, vartojimo, tikėjimo problematika analizuojama ir Anastasios Sosunovos parodoje „Fandomas“. Čia į pasaulį ir jo įtampas žvelgiama per „pasidaryk pats“ filosofiją, pažadus ir kontroversijas. Galbūt tokiu pat principu kūrėsi ir Lietuvos šiuolaikinio meno laukas? Apie dvi parodas ir jas supančius istorinius bei šiuolaikybės kontekstus kalbamės su Nacionalinės dailės galerijos direktore, dailėtyrininke, parodų kuratore dr. Lolita Jablonskiene.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veikia aktuali, išsami ir ambicinga paroda „Stebimi: cenzūra Lietuvos mene XX–XXI amžiuje“. Parodos kuratoriai – skirtingų sričių profesionalai ir tyrėjai dr. Arūnas Streikus, dr. Rūta Stanevičiūtė, dr. Lina Kaminskaitė, dr. Goda Dapšytė-Šlektavičienė ir šviesaus atminimo dr. Ieva Pleikienė (1971–2024) – ekspozicijoje pristato, kokie kūriniai pastarąjį šimtmetį Lietuvos mene buvo tildyti, dangstyti ir braukyti; kas ėmėsi tokių draudimų ir ar visuomet cenzūra turi tik neigiamą konotaciją? Ką reiškia imtis tokios temos šiandien, kai vis dažniau turinio ribojimai gali būti naudingi ir saugumui, ir propagandai? Kaip pasakoti apie kūrinius ir projektus, kurie išpreparuoti cenzūros mechanizmų virsta nesiniais – galbūt nesančiais čia fiziškai, bet egzistuojančiais idėjų lygmenyje? Kokią skirtį galime nubrėžti tarp cenzūros ir politinio korektiškumo? Apie tai, kaip parodoje tvarkomasi su tankia medžiagos visove ir ar pačiai ekspozicijai netritrūko savicenzūros, kalbamės su dailės istorike ir kuratore Indre Urbelyte ir politikos antropologu dr. Arvydu Grišinu.
Ved. Jogintė Bučinskaitė

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje – Kauno paveikslų galerijoje veikia paroda „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“. Viena iš ekspozicinių salių skendi gelsvoje sapno šviesoje, o joje išrikiuotos lovelės primena apie neretai darželyje patirtą šiurkščią prievartą miegoti saldaus pietų miegelio. Vaikystė sovietmečiu – keistų paradoksų pilnas laikas, kai valgai ledus, bet į juos byra pamotės skriaudžiamos našlaitės Sigutės ašaros, kurias monumentaliame Kauno kavinės „Pasaka“ vitraže įamžino menininkė Filomena Ušinskaitė. Trikampiai legendinės kavinės vitražai parodoje tampa portalais į aną aštrių kampų laiką ir jo priminimus. Tai metas, kai kiemai klegėjo nuo žaidžiančių vaikų ir pavojingų jų žaidimų, kai žaislų daktaras rūpestingai gydė lėles ir meškinus, bet tikrose gimdyklose vaikai ir jų mamos tebuvo ideologinės sistemos prižiūrimi kūnai. Ši paroda – atminties ir refleksijos pratimas, parodantis jautrumo, empatijos, užuojautos, ryšio, atsparumo pažangą; klausiantis, kaip vaikiško nepaklusnumo pilni mažieji žmonės tilpo paklusnumo iš visų reikalaujančioje sistemoje, o kaip ją kartais griovė, to net nesuprasdami. Apie parodoje konstruojamą vaikystės pasakojimą kalbamės su meno kritike, tyrėja, parodų kuratore, menotyrininke dr. Linara Dovydaityte ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoju, istoriku, rašytoju dr. Zigmu Vitkumi.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

O jei legendoje apie geležinį vilką dėmesį nuo vilko nukreiptume į geležį? Tokios optikos imasi kuratorė Jurgita Ludavičienė, konstruodama LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikiančią parodą „Geležinis Vilnius“. Geležis čia pristatoma kaip miestą ir meną kurti, o kartais griauti padedanti materija. Tačiau ar nėra taip, kad kitos dvi tame pačiame muziejuje veikiančios parodos – VII-oji tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo meno bienalė „METALOfonas: Nepasakok man istorijų!“ ir šiuolaikinės juvelyrikos menininkės Eglės Čėjauskaitės-Gintalės paroda „Ujei“ – formuoja švelnų ir romantišką medžiagos pristatymą ir šioje ekspozicijoje? Apie miesto legendą, geležies amžių, medžiagos charakterį ir parodos temperatūrą kalbamės su filosofijos ir archelogijos sankirtas tyrinėjančiu Dominyku Barusevičiumi, kultūros istorike Rūta Miškinyte ir dailėtyrininku Tautvydu Petrausku.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Donato Jankausko-Duonio paroda „Metų laikai“ įrengta XVI amžių menančiuose požemiuose. Čia, nelyg klaidžiuose paleolito laikų urvuose, eksponuojami keisti, kažkur galbūt matyti objektai, masyvūs, savo prigimtinės medžiagos neišduodantys bareljefai, o ant jų – kone pirmykščiai piešinukai, stilizuoti šiandieninės kultūros motyvai ir menininko kūryboje pasikartojantis beždžionės atvaizdas. Vadinti tai paroda gana sunku, veikiau tai – grįžimas į primityvios žmonijos ištakas. Galbūt – menininko pokštas, parodant, kad šiuolaikinio meno parodas ir urvų piešinius skiria tik keliasdešimt tūkstančių metų, bet ne esminiai principai ar troškimai. Gali būti, kad visa evoliucija tėra nuolatinis praėjusio laiko „beždžioniavimas“, o menininkas tik parodo trapų ir komišką gyvenimo bei meno cikliškumą. Apie D. Jankausko-Duonio parodą, visus metus veiksiančią Lietuvos dailininkų sąjungos šiuolaikinio meno ir kultūros erdvėje „Medūza“, kalbamės su dailės kritiku, reklamos specialistu Jonu Valatkevičiumi ir menotyrininke, Šiuolaikinio meno centro kuratore Virginija Januškevičiūte.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Paskutinėje 2024-ųjų laidoje žvilgsnį metame per petį ir aptariame ne tik įsimintiniausias parodas, bet ir procesus bei įvykius, kurių fone šios parodos gimsta. Pastaruosius metus galima drąsiai vadinti Marijos Teresės Rožanskaitės metais, mat šiemet menininkės kūryba pristatyta ne tik keliose didelėse parodose Lietuvoje, bet ir šalies paviljone Venecijos bienalėje. Ko reikia tokiems reaktualizavimo gestams? Šiais metais duris atvėrė bent kelios naujos institucijos. Kaip vertinti jų startą? Ką žada nauji vadovai? Kokią vertybinę žinutę kultūros bendruomenei savo komunikacija siunčia naujasis kultūros ministras? Kaip prisistatėme užsienyje ir kokį pasaulio meną turėjome progą išvysti Lietuvoje? Apie tai, kokie metai buvo vizualaus meno laukui ir kokie lūkesčiai ateinantiems 2025-iesiems, kalbamės su menotyrininke, meno kritike ir meno konsultante Karolina Tomkevičiūte ir menininku, kuratoriumi, dėstytoju Vyteniu Buroku.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Meno konkursai dažnai laikomi įėjimo į meno lauką durimis. Šaltais savo terminais jie disciplinuoja menininkus pabaigti projektus arba kurti naujus, nustato vertės riboženklius ir palaiko konkurencinę „meno sporto“ įtampą. Tačiau net ir sėkmės atveju pro šias duris įžengus, nesuteikiama garantija, kad ir toliau pavyks būti matomu, aktyviu, taip pat originaliai kuriančiu. Kaip jaunųjų kūrėjų apdovanojimai formuoja tolimesnes jų karjeras, ar meno lauko dalyvių susikurti ir perkuriami kriterijai pajėgūs įvertinti iš prigimties subjektyvų meną, galiausiai, ar pelnyti apdovanojimai neiškreipia tolimesnės menininko kūrybos vertinimo? Kokios tokių meno konkursų sėkmės ir pasekmės, jei anapus tokių įvykių yra daugybė neapdovanotų, bet puikiai kuriančių menininkų? Su menotyrininke Marija Martinaityte ir šiuolaikinio meno kuratoriumi, kritiku Pauliumi Andriuškevičiumi aptariame konkursinių parodų reiškinį ir dvi Vilniuje veikiančias parodas – Sapiegų rūmuose eksponuojamą, 9-tąjį kartą surengtą parodą „JCDecaux premija 2024: ruduo“ ir 16-ąjį Jaunojo tapytojo prizą.

Ved. Jogintė Bučinskaitė

Kol pasaulio mokslininkai nesutaria, ar žmogaus veiklos poveikis gamtai yra pakankamas, kad naujoji geologinė epocha būtų pavadinta antropocenu, menininkai ir menotyrininkai, filosofai ir antropologai šį terminą jau kelis dešimtmečius pasitelkia apmąstydami komplikuotus gamtos ir žmogaus santykius. Peržengdami šią modernistinę skirtį, mąstytojai kuria naujas rūšių sugyvenimo teorijas, o menininkai fantazuoja, kokios šio pasaulio tvarkos ilgėsimės, kai patys būsime įrašyti į raudonąją knygą. Apie dvi tokias parodas – VDA parodų salėse „Titanikas“ eksponuojamą Laisvydės Šalčiūtės parodą „Bestiariumas“ (kuratorė Laima Kreivytė) ir MO muziejaus mažąją parodą „Ilgiuosi, pats nežinau ko“ (kuratorius Marius Armonas) kalbamės su Vilniaus universiteto filosofijos doktorante Rūta Simutyte ir dailės istorike, kritike, parodų kuratore ir monografijų autore dr. Erika Grigoravičiene, kurios naujausia mokslinė studija „Bioįvairovė ir hibridinė raiška šiuolaikinėje dailėje“ išsamiai tyrinėja, kaip menininkai kuria, perkuria ir naudoja mišrių būtybių vaizdinius savo kūrybinėse praktikose.

Ved. Jogintė Bučinskaitė