Trakų rajono miškų glūdumoje Ieva ir Artūras Nečejauskai svečius kviečia į Pestoraną. Taip, pestoraną, nes čia patiekiamos įvairiausių rūšių pesto užtepėlės bei patiekalai iš laukinių augalų. Ieva patiekalams puošti net augina valgomų gėlių darželį, kur žydi našlaitės, tulpės, nasturtės, vienadienės, raktažolės ir daugybė kitų žiedų.
Pesto užtepėles pora gamina taip pat iš įvairiausių vietinių ingredientų ir pritaiko jas lietuviškam skoniui - net burokėliai ar krapai gali tapti puikia užtepėle. Tačiau apsilankymas čia nėra tik apie maistą ir valgymą - tai sulėtinanti patirtis gamtos apsuptyje, kuomet ištirpsta laikas ir išorinio pasaulio rūpesčiai.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Nors lietinga šių metų vasara neleidžia kepsnių sezonui įsibėgėti, grilio ekspertas Mindaugas Kalvaitis tvirtina, kad reikia tiesiog žinoti šiuolaikinių kepsninių galimybes. „Yra tokių kepsninių, su kuriomis be problemų galima kepti ir balkone, terasoje po stogu ar net namuose. Nereikia net į gamtą važiuoti. Tereikia 15 kokybiškų anglių, gero pusvalandžio ir galėsite mėgautis puikia vakariene“, - sako pašnekovas.

Laidoje Mindaugas atskleidė ir paslaptis bei papasakojo apie šiuolaikinius įrankius, su kuriais net paprasčiausią mėsą, žuvį ar daržoves galima iškepti aromatingai, skaniai ir sultingai.
„Svarbiausia – atrasti šefą savyje, mėgautis procesu ir būti smalsiam, tuomet ir maistas bus be galo skanus“, - tvirtina grilio ekspertas iš Kauno Mindaugas Kalvaitis.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Ar įmanoma sukurti skonį, kuris primintų namus, kai tie namai liko kitoje pasaulio pusėje? Šioje laidoje Hanno Wolfas, kilęs iš Naujosios Zelandijos, pasakoja apie savo kavos kelią, atvedusį jį iki Molėtų. Čia jis su žmona Viltare atidarė kavos skrudyklą bei kavinę ir toliau ieško tobulo balanso tarp rūgštelės, saldumo ir švelnios kartumos, tiksliai skaičiuodamas sekundes ir sekdamas kiekvieną pupelės reakciją.
„Skirtumas gali priklausyti nuo sekundžių. Sekundės, temperatūra, konfigūracijos – kiekvienas mažas pokytis gali sukurti didelius skirtumus kavos skoniui. Tai kavos skrudinimo meno dalis“, – sako Hanno.
Hanno savo kavos skrudintojo kelionėje turi aiškų tikslą - sukurti tokią kavą, kurią gerdavo namuose, Naujojoje Zelandijoje. „Galbūt man jau pavyko, o gal netgi pranokau receptą, kurio siekiau... Bet sveika galvoti, kad vis dar nepasiekiau, – tai skatina tobulėti“.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Laida keliauja į Kauną, kur laidos vedėjai Paulius Briedis ir Simona Ševčenkaitė lankosi prancūzo ir lietuvės įkurtoje autentiškoje prancūziškų vynų ir sūrių parduotuvėlėje Vieno prancūzo sandėliukas. Tai viešnagė pas pasaulinių sūrio čempionatų teisėjus Hugues Dasse ir Aušrą Fokienę.

Ką šie du sūrio skonio ekspertai veikia Lietuvoje, kokie pieno gaminiai pasaulyje yra vertinami labiausiai ir kaip atsiskleidžia jų įvairovė? Ar lietuviški sūriai prilygsta pasaulinių sūrių čempionatų laureatams? Kuo maisto kultūrai svarbios mažos specializuotos parduotuvėlės? Kodėl prancūzų vakarienės trunka tiek ilgai?
Ši laida – ne tik pažintis su skoniais, bet ir su filosofija, kurioje svarbiausia – kokybė, autentiškumas ir meilė tradicijoms.


Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Karen ir Stefan Bolliger į Lietuvą atvyko prieš penkerius metus, motociklais keliaudami po Europą. Stabtelėję Anykščių krašte, jį taip pamilo, kad nusprendė čia apsigyventi ir įkurti svečių namus bei restoraną. Pasisamdę jauną virtuvės šefą iš Anykščių, Karen ir Stefanas virtuvėje suteikė jam laisvės kurti, vadovaujantis aiškiais kriterijais: „Turėjome aiškią viziją - viskas turi būti sezoniška, rankų darbo, atkeliauti tik iš vietinių ūkių, o pats svarbiausias ingredientas mūsų virtuvėje yra mūsų vietinis šefas Gintautas. Jis mūsų akyse yra menininkas“, - sako Karen Bolliger
Gintautas neslepia, jog galimybė dirbti restorane, esančiame taip arti gamtos, suteikia daug galimybių mokytis ir įkvėpimo kurti, kurių dirbdamas miesto restorane jis neturėtų. Iš sezoninių žolelių, žiedų ir pumpurų jis kuria aliejus, padažus, actus, desertus ir gėrimus. „Jaučiu tiek daug laisvės daryti tai, kas patinka, iš dūšios. Jaučiuosi čia kaip namie, atvažiavęs į darbą keliauju prisirinkti žolelių, pumpurų ir tuomet galvojų ką iš jų pagaminti“, - pasakoja virtuvės šefas Gintautas Kazakevičius.
Šveicarų poros įkurto restorano ir svečių namų filosofijoje svarbią dalį užima ne tik darna su aplinka, bet ir pagarba žmonėms, tiek lankytojams, tiek darbuotojams. „Tikime gera lyderyste. Mums labai patinka žmones paskatinti ir palaikyti, suteikti erdvės jiems augti. Nenorime, kad žmonės į darbą žiūrėtų kaip į vietą, kur būna nuo 9 iki 5 ir kasdien lauktų pensijos, tai labai prastas sumanymas gyvenimui“, – tvirtina restorano šeimininkė Karen Bolliger.


Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Šiame „Lėto maisto kultūros“ episode laidos vedėjai kviečia klausytojus prisijungti prie vakarienės, kurią gamino su svečiu – Amerikos lietuviu Laurance Shumway. Laurance dalyvauja lietuvių kalbos stovykloje, o viena šios stovyklos veiklų – vakarienė lietuviškoje šeimoje. Šios stovyklos rėmuose į Pauliaus ir Simonos namus ir užsuko Laurance.

Vakarienės metu laidos vedėjai su Laurynu gamina maistą, kurį jis mėgsta gaminti namuose bei lygina Amerikos ir Lietuvos maisto kultūrą, aptariami abejose šalyse prieinami maisto produktų skirtumai.„

„JAV maisto sezoniškumas neegzistuoja. Visus metus gali gauti tokių pačių, tokio pat skonio ir išvaizdos braškių, o čia – net prekybos centre parduodamos daržovės ir vaisiai – nuostabūs. Amerikoje tokius gausi tik ūkininkų turguje ir labai brangiai“, – sako pašnekovas.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Šiandien nukelsime jus į nedidelį Dzūkijos kaimą, kur senovinėje sodyboje įsikūrusi sūrinė. Čia, visai neseniai sūrius gamino Valdas Kavaliauskas, žmogus, dažnai minimas kaip pionierius, prieš beveik 20 metų į Lietuvą atvežęs prancūzišką sūrių gaminimo kultūrą.
Valdas ne tik pats gamino Lietuvos sūrių gurmanų pamėgtą ožkos sūrį, bet ir telkė šio amato entuziastus, įkūrė sūrininkų namus, o dabar atidarė ir sūrininkų mokyklą.
Laidoje sūrininkas papasakojo gaminamo produkto subtilybes, kas jį pastūmėjo domėtis lėto brandinimo gyvo pieno gaminiais ir kuo taip gaminami sūriai yra ypatingi.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Laidos vedėjai Paulius Briedis ir Simona Ševčenkaitė savaitę keliavo po Aukštaitiją senoviniais, žirgų traukiamais vežimais. Lėtai keliaudami Kupiškio, Pasvalio ir Anykščių rajonų kaimais ir miesteliais, laidos kūrėjai tyrinėjo šių kraštų gastronominės tapatybės likučius. „Pakišuolis", „Karvojus", „Pagrabinės bandelės", medus nuo korio ir šviežias pienas - tai tik dalis laidos kūrėjų atradimų, paragautų per savaitę lėtai dundant Aukštaitijos keliais.


Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Lietuvoje gerai žinomas virtuvės šefas Evaldas Žaliukas į profesionalią virtuvę pasuko būdamas 39-erių, kuomet Londone baigė vieną seniausių pasaulyje virėjų mokyklų - Westminsterio Kingsway Koledžą. Po studijų dirbo restorane „Olives“, kur tradicinė italų virtuvė paįvairinama šiuolaikinėmis interpretacijomis. Kaip sako pats Evaldas, patobulintos tradicinės virtuvės yra šių dienų kulinarijos viršūnėje. Po šios karjeros virtuvėje pradžios Evaldas galėjo rinktis dirbti daugelyje puikių pasaulio restoranų, tačiau pasirinkto grįžti į Lietuvą, kur aktyviai dirba įvairiose organizacijose, vienijančiose vietinius maisto augintojus, saugančius kulinarinį paveldą, bei virtuvės paslapčių moko jaunimą.

Laidos vedėjai drauge su šefu vaikšto Halės turguje Vilniuje, kur aptarinėja, kuo nukrauti sostinės prekystaliai, kaip iš gausos išsirinkti sveiką ir kokybišką maisto produktą ir kokios tendencijos ryškios šiandieniniame kulinarijos pasaulyje.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

„Medus – ne tik į arbatą!“ – tokiu šūkiu lankytojus pasitinka medaus someljė Rasa Nabažaitė. Italijoje baigusi medaus juslinės analizės mokymus, ji tapo pirmąja Baltijos šalyse medaus someljė. Šiuo metu Rasa bitininkauja ir veda medaus pažinimo edukacijas Mažeikiuose.

Laidos vedėjai drauge su medaus someljė leidosi į medaus pažinimo kelionę - ragavo klevų, svogūnų ir net Sosnovskio barščių medų, diskutavo apie skirtingus panaudojimo būdus, aiškinosi, koks medus labiausiai tinka skirtingiems patiekalams.

„Aš labai mėgstu, kai skoniai susijungę, pavyzdžiui, gaminu aštrų medų - čili pipirus, žoleles, česnaką, imbierą užpilu medumi – tai puikus pagardas daugybei patiekalų“, – sako pašnekovė.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

„Miško sodai“ – nedidelis šeimos ūkis Žemaitijos nacionalinio parke. Čia Vaiva Jundulaitė Kosienė su vyru Giedriumi Kosu jau daugelį metų puoselėja biodinaminio ūkininkavimo filosofiją.
„Aš norėjau švarios gamtos, švaraus oro, užsiauginti savo daržovę, gyventi paprastai“, - sako laidos pašnekovė Vaiva Kosienė.

Kosų ūkyje puikiai dera laukiniai augalai, kultūrinės daržovės bei iš senolių perimti praeities darželiuose puoselėti augalai. Viskas aplinkui žaliuoja, išartos dirvos nepamatysi: tradiciniai žemdirbiai turbūt pasakytų, kad piktžolės neišravėtos, tačiau ūkio šeimininkams šios piktžolės - tai nemokamas, laukinis maistas.

Pokalbyje aptariama gamtos turtų įvairovė, sezoninių daržovių svarba bei biodinaminiame ūkyje taikomi gero maisto kriterijai.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

„Tai vaistinis augalas. Tai ne tik maistas, jis valo kūną ir inkstus, o juose – žmogaus gyvybinė energija“, – sako ūkininkė Genutė Sakalauskienė, kurios ūkyje, Ukmergės rajone, jau devintąjį kartą įvyko smidrų festivalis. Prieš beveik dešimtmetį prasidėjusi šventė buvo skirta populiarinti smidrus Lietuvoje ir išmokyti lietuvius juos auginti bei gaminti. „Iki mūsų projekto pradžios Lietuvoje buvo auginama viso labo 1,5 ha smidrų, šiandien auginama jau apie 140ha. O kai pirmąkart pagaminome kiaušinienę su smidrais, žmonės net nedrįso jos ragauti”, – apie žaibišką smidrų išpopuliarėjimą pasakoja ilgametė VDU žemės ūkio akademijos dėstytoja Audronė Žebrauskienė.

Nors ir skirta šiai vienai daržovei, metams bėgant ši šventė tapo gero maisto mėgėjų bendruomenės susitikimo vieta. Paskaitas apie bendruomeninį ūkininkavimą, švaraus maisto svarbą ir senųjų augalų veislių sėklų išsaugojimą skaitė ir svečiai iš Latvijos bei Norvegijos. „Bendruomeniniai ūkiai Norvegijoje sparčiai populiarėja, dabar turime apie 100 tokių ūkių visoje šalyje. Žmonės susiburia, randa žemės ir pradeda maistą auginti kartu. Tai dažniausiai žmonės, norintys priklausyti bendruomenei ir žinoti, iš kur atsiranda jų maistas", – pasakoja Anders Fossland, bendruomeninio ūkio Norvegijoje įkūrėjas.


Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Laimos ir Vlado Chochevičių šeimyna Londoną iškeitė į Gulbinų kaimą, Akmenės rajone, kur gyvena jau 8 metus. Apsigyvenus kaime, šeimyna įsigijo kelias ožkas, vištų ir po truputį pradėjo augintis maistą sau. Užsiauginę pirmąjį speltos derlių ir susimalę miltus, ėmė juos po truputį pardavinėti, kol galiausiai Vladas metė gerai apmokamą programuotojo darbą ir pasinėrė į tvarų ūkininkavimą. „Paklausiau savęs: ką mieliau daryčiau už dyką? Programuočiau ar ūkininkaučiau? Atsakymas buvo akivaizdus“, - dalinasi Vladas.

Dabar šeimyna ekologiškai augina senovines kviečių veisles, rugius, speltą, iš jų mala miltus, juos parduoda, taip užsidirbdami pragyvenimui. O beveik visą savo maistą užsiaugina patys. „Renkamės sunkesnį kelią, bet širdyje ramu. Žinome, kad vaikai auga matydami natūralią gamtą, pievas, vabaliukus, ožkytes, o valgo kokybišką maistą“, - sako Laima.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Šioje laidoje žodis „kultūra" keliamas į priekį, nes būtent apie maisto kultūrą laidos vedėjai kalbasi su Jonu Vaiškūnu. Jonas Vaiškūnas yra žinomas etnokosmologas, baltų tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vaidila, dirbantis Molėtų rajono muziejaus etnografinėje sodyboje ir dangaus šviesulių stebykloje, būtent čia su juo ir kalbėjosi „Lėto maisto kultūros" vedėjai.
„Būna, esi sveikas, prisivalgęs, bet niekas tavęs nedomina. Dievai reikalingi tam, kad žmogų įkvėptų“, - sako baltų tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vaidila, etnokosmologas Jonas Vaiškūnas.

Su etonokosmologu aptariama maisto kultūra, atsispindinti praeities papročiuose. Jonas pastebi, kaip pasikeitė šiuolaikinės visuomenės požiūris į maistą, dingo dėmesingumas bei pagarba ir pačiam valgymui - šiam energiją ir gyvybę teikiančiam procesui. Pokalbio metu aptariama Kūčių šventė, mokanti mus sulėtėti, grūdo simbolika, primenanti žodžio „skalsa“ reikšmę, bei valgymo prie vieno stalo su dievais ir protėviais mitologija. „Vištą papjovėm, pagreitintu būdu supakuosim, į dėžutę uždarysim, ir viskas, o atsimenat, kaip būdavo seniau? Mūsų ryšys su maistu nutrūkęs“, - sako Jonas Vaiškūnas.


Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Aštrių skonių mėgėjų gretos sparčiai plečiasi, Lietuvoje susiformavo ir tam tikra aštriamėgių bendruomenė, kurios veidas neabejotinai yra Liudas Pranskevičius, Vilniaus Halės turguje įkūręs aštrių padažų gamyklą „Aštriai aštru“. Liudas ne tik gamina aštrius padažus, bet ir pats jiems augina įvairiausių rūšių pipirus, tarp jų - ir vienas aštriausių pasaulio pipirų Carolina Reaper.
„Aštrumas matuojamas naudojant Skovilio skalę, pavyzdžiui, visiems žinomas jelapenas turi 8.5 tūkst. skovilio vienetų, o naujai išvestas aštriausias pipiras pepper X turi net 3.4 mln skovilio vienetų“, - atskleidžia Liudas, pabrėždamas, kad toleranciją aštrumui galima išsiugdyti.
„Ką daryti padauginus aštraus skonio? Ieškoti visko, kas šalta ir balta“, - sako pipirų ekspertas.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

„Naujamiestyje nebuvo jokio turgaus, net prie prekybos centrų joks furgonėlis neatvažiuodavo“, - sako sostinės Naujamiesčio bendruomenės pirmininkė Rita Latvytė. Būtent Rita su keliais bendraminčiais ir inicijavo turgų, dabar jau žinomą Naugarduko gatvės turgaus vardu.

Turgaus ištakos - tai kiemo turgus, vykdavęs viename Naujamiesčio daugiabučių kieme. Gyventojai patys susirado ūkininkus, išskirtinai ekologiškai, švariai ūkininkaujančius. Galiausiai turgus išsiplėtė tiek, kad sekmadieniais dėl jo uždaroma dalis Naugarduko gatvės.
„Tai nėra tik turgus, čia miestiečiai edukuojami. Jie mato, kas dabar sezoniška, kaip atrodo tikros daržovės iš mažų ūkių“, - sako Rita.

Čia prekiauti gali ne bet kas: gyventojai su Rita priešaky patys sprendžia, kokius ūkius nori matyti ir kokią produkciją valgyti. „Naujamiestičiams reikia vaibo, močiučių, laukinių augalų. Hipsteriams bet ko neprakiši - rūkyta žuvis jiems neįdomu, bet mielai pirks šviežią ešerį, pagautą kokiam Lietuvos prūde“, - įsitikinusi Naujamiesčio bendruomenės pirmininkė.


Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

„Žmonėms, perkantiems kanapių ar linų sėmenų aliejų, visada rekomenduoju ieškoti kuo trumpesnės tiekimo grandinės, o geriausia gaminį pirkti tiesiai iš ūkininko. Tik tuomet būsite tikri, kad gaunate šviežią, sandėlyje neužsistovėjusį, todėl maistingą produktą“, - sako kanapių ūkio Molėtų rajone įkūrėjas Andrius Šironas. Prieš dešimtmetį Andrius tapo vienu iš pirmųjų pluoštinių kanapių augintojų Lietuvoje. Ūkyje užaugęs Andrius visuomet norėjo likti gyventi kaime, tačiau užtruko apie dešimtmetį, kol įtikino tėvus parduoti karves ir gyventi vien iš kanapių auginimo ir jų perdirbimo.

Andrius papasakojo apie pluoštinės kanapės kaip maistinės kultūros subtilybes, dalinosi įžvalgomis apie tvarų ūkininkavimą bei atskleidė, kaip jo šeimoje valgomos kanapių sėklos bei naudojamas aliejus. „Svarbiausia kanapių aliejaus nekaitinti, nes jame esantys nesotieji riebalai gali greitai oksiduotis ir virsti sveikatai nepalankiais“, - primena Andrius.


Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

„Dauguma laukinių augalų maistine verte ženkliai lenkia maistą, kurį dabar galime rasti parduotuvėse“, – sako Akvilė Petniūnaitė, maistui gaminti naudojanti įvairiausius sezoninius laukinius augalus. Akvilė pažintį su laukiniais augalais pradėjo prieš 5 metus. Tuomet nemokėjusi nei sriubos išvirti Akvilė sutiko arčiau gamtos gyvenančius žmones ir po truputį pradėjo mokytis ne tik gaminti, bet ir maiste naudoti gamtoje randamas gėrybes - žoleles, pumpurus, šaknis. Dabar Akvilė, socialiniuose tinkluose žinoma kaip Laukiniška, tiekia maistą renginiams, jo pagrindas – laukiniai, sezoniniai augalai. „Pavyzdžiui, lazdynų pumpurai yra riešutų skonio, iš jų galima gaminti visokius kremus, o sudžiovintos dilgėlės turi stiprų žuvies skonį, jas galima naudoti gaminant kimčius“, – dalinasi Akvilė.
Iš laukinių augalų Akvilė gamina troškinius, sriubas, padažus, kremus ir desertus. Pašnekovė papaskojo, ko šiuo metu galima ieškoti gamtoje ir ką iš to pasigaminti.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis

Biodinaminė žemdirbystė - ekologiškos žemdirbystės forma, kai siekiama sukurti subalansuotą ir savarankišką ūkį. Ūkininkaujant biodinamiškai gyvūnai, augalai, dirvožemis ir žmogus veikia kaip visuma, visos grandys priklauso viena nuo kitos. Pasitelkiami specialūs biodinaminiai preparatai, naudojamas ir specialus kalendorius, kur nurodomi tikslūs sėjos, derliaus nuėmimo bei kitų darbų laikai, remiantis mėnulio ir planetų ciklais. Lietuvoje toks ūkininkavimo būdas taip pat populiarėja, o vienas didžiausių biodinaminių ūkių mūsų šalyje - Kristinos ir Arūno Martinėlių ūkis.

Martinėliai atskleidė ne tik biodinamiškai auginamos jautienos auginimo subtilybes, bet ir skirtingai auginamų galvijų mėsos skirtumus bei darnaus ūkininkavo metodų įtaką maisto kokybei ir skoniui.

Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis.

Pirmieji pomidorai Lietuvoje pradėti auginti dar XVIIIa., tačiau išpopuliarėjo daug vėliau, o prie jų išpopuliarinimo labai prisidėjo pirmoji ponia Sofija Smetonienė.

Šiais laikai pomidorų veislių tiek daug, kad sunku nuspėti, kokius pomidorus anuomet valgė pirmoji ponia. Senąsias pomidorų veisles auginti Lietuvoje vis dar nėra labai populiaru, o jų išsaugojimu rūpinasi daugiausiai privatūs sėklų kolekcininkai. Jurgitą Grigaitę daug kas vidina pomidorų kolekcininke, jos kataloge - daugiau nei 70 paveldinių, iš močiučių perimtų, Lietuvoje nuo seno augintų veislių.

Seniausiai, iš kartos į kartą perduotai lietuviškų pomidorų veislei - šimtas metų. Pomidorų sėklų Jurgita turi visokių: nuo balkone puikiai augančių „dwarf“, iki nesustabdomo augimo ir iki 5 metrų išsikerojančių milžinų.

Ką galime laikyti paveldine daržovių veisle? Kuo viena pomidorų veislė skiriasi nuo kitos? Kokie auginimo metodai šiai daržovei suteikia geriausią skonį? Kaip skirtingi pomidorai gali ir turi būti valgomi? Apie visa tai - pokalbyje su lietuviškų paveldinių pomidorų veislių kolekcininke Jurgita Grigaite.


Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis