Homo cultus. Istoriko teritorija. Ved. Aurimas Švedas

Kaip, kam, kada kilo idėja imtis parodos „Istorija vizgina uodegą“, pasakojančios apie per šimtmečius ir tūkstantmečius susiklosčiusius žmogaus bei šuns santykius, rengimo „Istorijų namuose“?
Kokie archeologiniai radiniai ir istoriniai šaltiniai padeda mums rekonstruoti šunų istoriją Lietuvoje nuo akmens amžiaus iki nūdienos?
Kodėl baltų gentys šunis laidodavo kartu su jų šeimininkais? Kokie šunys viduramžių epochoje vaikštinėjo Vilniaus gatvėmis ir gyveno Vilniaus pilių teritorijoje? Kokį istorijos laikmetį reikėtų laikyti šunų aukso amžiumi?
Kokį keturkojį žmogaus draugą galima laikyti svarbiausiu šunimi Lietuvos valstybės ir visuomenės istorijoje?

Pokalbis su archeologais, Lietuvos nacionaliniomuziejaus darbuotojais, parodos „Istorija vizgina uodegą“ kuratoriais, Povilu Blaževičiumi ir Sigitą Mikšaite.

Ved. Aurimas Švedas

Kodėl iškyla naujos filosofijos, skirtos gyvoms būtybėms, konstravimo poreikis? Kas yra į organizmus orientuota ontologija? Kodėl ji teikia pirmenybę trims idėjoms: procesualumui, daugialypumui ir potencialumui?
Kas šioje filosofijoje yra žmogus ir žmogaus gyvenimas? Koks turėtų būti žmogaus santykis su kitomis gyvomis būtybėmis?
Ko organizmas gali išmokyti šiuolaikinę filosofiją ir kaip organiškumo samprata galbūt padėtų susidoroti su naujausiais iššūkiais, tokiais kaip klimato kaita ir antropocenas?

Pokalbis su knygos „Į organizmus orientuota ontologija“ (Hubris, 2025) autore prof. Audrone Žukauskaite.

Ved. Aurimas Švedas.

Kas yra antropoceno vaikai? Ką tikro galime pasakyti apie jaunus žmones gyvenančius byrančio pasaulio akivaizdoje?
Kas yra posthumanistinis ugdymas? Kaip ši mąstymo kryptis susiformavo? Kuo ji skiriasi nuo humanizmo? Ką posthumanizmas gali duoti antropoceno vaikams? Koks asmuo turėtų būti ugdomas remiantis posthumanistinėmis idėjomis ir vertybėmis?

Pokalbis su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto mokslininkėmis, prof. dr. Lilija Duobliene ir doc. dr. Sandra Kaire.


Ved. Aurimas Švedas

Homo cultus. Istoriko teritorija. Ved. Aurimas Švedas

2025 m. balandžio mėn. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks spektaklio „Fermentacija“ premjera. Šiame spektaklyje pasakojama, kad bakterijoms nusibosta žmonių išnaudojimas ir kaip jos imasi ginti savo teises.
Kaip ir kokią pasaulio raidą pranašauja šie maži maištingi organizmai grasinantys nutraukti įprastą savo veiklą?
Kaip įsivaizduoti, ką galvoja, ko nori bakterijos? Kokiu būdu žmogus gali suprasti bakterijų interesus ir juos gerbti?
Pjesės veikėjos Fatimos lūpomis atveriama ir kita šio kūrinio plotmė: žmonės taip pat gali jaustis kaip bakterijos – maži, nesvarbūs, nepastebimi, nematomi ir dėl šios priežasties – „nieko neverti“, jaučiantys įtampą, nelaimingi.
Kaip žmonėms iš bakterijų vėl atvirsti žmonėmis?

Pokalbis su spektaklio „Fermentacija“ režisieriumi Antanu Obcarsku ir to paties pavadinimo pjesės autoriumi Laurynu Adomaičiu.

Ved. Aurimas Švedas

Kas yra terpių teorija ir kaip ji padeda sprendžiant klimato kaitos bei antropoceno sukurtus iššūkius?
Ar terpių teorija gali mums padėti atsisakyti priešstatos „žmogus – gamta“? Ar ši teorija gali mums pagelbėti ieškant naujo santykio su gyvų būtybių ir daiktų pasauliais? O kaip su terpių teorijos pagalba mes atsakysime į klausimą kas yra žmogus?
Ar įmanoma „visų būtybių visuomenė“?
Pokalbis su rašytoju, filosofu, Vilniaus universiteto profesoriumi Kristupu Saboliumi.

Ved. Aurimas Švedas

Kada ir kodėl fotomenininkas Mindaugas Kavaliauskas ėmėsi tirti pasaulinį reiškinį – žmones, susirenkančius į tam tikras vietas stebėti iš oro uostų kylančių arba juose besileidžiančių lėktuvų? Kokie žmonės ir kodėl įvairiose šalyse leidžia dienų dienas stebėdami geležinių paukščių skrydžius?

Kokios nuotraukos ir kokie tekstai buvo atrinkti į knygą-fotoalbumą „A-Spot: kelionė į lėktuvų stebėjimų pasaulį“? Kaip klajonės po pasaulį fotografuojant žmonių, oro uostų ir lėktuvų sąveiką, keitė M.Kavaliausko požiūrį į save ir Lietuvą?

Pokalbis su knygos-fotoalbumo „A-Spot: kelionė į lėktuvų stebėjimų pasaulį“ (VšĮ Šviesos raštas ir „Diaphane Éditions“, 2025) autoriumi, fotomenininku Mindaugu Kavaliausku.

Ved. Aurimas Švedas

Kaip maistas Viduramžiais ir Renesanso epochoje atliko svarbaus socialinio bei ekonominio statuso ir kultūrinio identiteto indikatoriaus vaidmenį? Kas vadovavo LDK valdovų virtuvei ir joje plušo? Kokio socialinio sluoksnio atstovai sudarė virtuvės tarnybos branduolį? Ar tarp virtuvės tarnybos žmonių būta moterų? Koks žmogus galėjo tapti valdovo virtuvei vadovavusiu virtuvininku? Ar tuo metu egzistavo virtuvės šefo – žvaigždės samprata?

Kiek kartų per dieną, kaip taisyklė, valgydavo didysis kunigaikštis? Kokie indai buvo ant valdovo stalo? Ką ir iš kur sužinome apie valdovų stalui ruoštus patiekalus, jų receptus ir skonį? Kokius valgius ir gėrimus labiausiai mėgo Žygimantas Augustas, Steponas Batoras, Zigmantas ir Vladislovas Vazos? Ar tarp šių valdovų kulinarinių pomėgių yra dramatiškų skirtumų?

Pokalbis su knygos „Valdovai valgo. Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių virtuvė XVI-ojo – XVII-ojo amžiaus I pusėje. Nuo Žygimanto Augusto iki Vladislovo Vazos“ (Vilnius: Aukso žuvys, 2025) autore, dr. Neringa Dambrauskaite-Martinkėne.

Ved. Aurimas Švedas

Apie savo galimą sugrįžimą į gimtąjį Vilnių ir Lietuvą, kur Antrojo pasaulinio karo metais buvo pražudyti tėvas, senelis, dėdės, tetos, geriausias draugas Samekas, dailininkas Samuelis Bakas rašo taip: „Ar kada nors sukaupsiu tam drąsos? Tai atrodė netikinama“.

Bandantiems tyrinėti Samuelio Bako biografiją greit tampa akivaizdu, kad šiam žmogui po Antrojo Pasaulinio karo likimas buvo parengęs ilgą klajonių maršrutą, kuriame buvo Lenkija, Vokietija, Izraelis, Šveicarija, Prancūzija, Italija, JAV. Kodėl taip nutiko? Kokios iš aukščiau paminėtų vietų yra pačios svarbiausios Samuelio Bako kūrybinėje biografijoje?
Kas paskatino JAV gyvenantį dailininką vis tik sugrįžti į Vilnių? Kam Lietuvoje gimė mintis Vilniuje mieste įkurti dailininko kūrybą reprezentuojantį muziejų? Kiek ir kokių iškilaus menininko darbų šiuo metu yra saugoma ir eksponuojama Samuelio Bako muziejuje?

Kaip gimė katalogo „Samuelis Bakas. Gydantys simboliai“ parengimo idėja ir koncepcija? Kaip ir kada meninė kūryba gali gydyti sielų randus? Pokalbis su albumo „Samuelis Bakas. Gydantys simboliai“ sudarytoja, menotyrininke Ieva Šadzevičiene.

Ved. Aurimas Švedas

Ar senosios Lietuvos valstybės kilmės klausimas yra išspręstas, o gal dar esama kokios nors erdvės interpretacijoms, esą ši valstybė galėjo būti ne lietuvių visuomenės raidos ir lietuviškojo elito pastangų rezultatas? Kas XIII amžiuje (kuomet Mindaugas kūrė Lietuvos valstybę) gyveno dabartinės Baltarusijos teritorijoje – baltarusiai, lietuviai, rusai?
LDK valdytų teritorijų, kurios dabar yra Baltarusijos ir Ukrainos teritorijose, gyventojai šiandienos istorikų yra vadinami „rusėnais“, bet ne baltarusiais. Kodėl?
Ar tas faktas, jog Lietuvos Statutai parašyti ne lietuviškai daro šiuos įstabius LDK kūrybos vaisius „baltarusiškais“?
Kodėl Vakarų Baltarusija tapo lietuvių istorinio palikimo susitelkimo epicentru? Kodėl į šią teritoriją vyko didžiausia demografinė lietuvių aristokratijos ekspansija? Kas, kaip ir kada šioje teritorijoje paliko istorinės Lietuvos ženklus?
Kaip reikėtų atsakyti į pastaruoju metu vėl iškilusį hamletišką klausimą – „Kieno Vytis“?

Pokalbis su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentu Eugenijumi Saviščevu ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto docentu Mariumi Ščavinsku.

Ved. Aurimas Švedas

Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras“ žaismingai ir kartu su skaidriu liūdesiu pasakoja apie žmones, kurie tarpukario epochoje lyg drugeliai pateko į mirtinai pavojingų istorinių aplinkybių voratinklį.
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas įvertino M. Ivaškevičiaus pjesę kaip kūrybiškiausią 2004-ųjų knygą. Kokie argumentai lėmė šį komisijos sprendimą?
Ar ilgai režisieriui Rimui Tuminui ir jam talkinusiam Arvydui Dapšiui teko ieškoti sprendimo, kaip scenoje perteikti M. Ivaškevičiaus sukurtą istoriją?
O kaip aktoriams pavyko susigyventi su Pokšto, Salės, Milės ir kitais personažais?
Kokiais aspektais spektaklis „Madagaskaras“ buvo novatoriškas?
Pjesė „Madagaskaras“ įtraukta į mokyklinę programą. Kodėl M. Ivaškevičius sužinojęs apie tokį sumanymą iš pradžių nesutiko, kad jo kūrinys būtų analizuojamas mokykloje?
Ką mūsų istorinei vaizduotei ir istorinei kultūrai davė pjesė ir spektaklis „Madagaskaras“?


Pokalbis su rašytoju ir dramaturgu Mariumi Ivaškevičiumi, aktoriumi ir režisieriumi Arvydu Dapšiu, režisiere Gabriele Tuminaite, literatūrologe Loreta Mačianskaite, aktore Valda Bičkute.

Ved. Aurimas Švedas

Pokalbis apie intelektualų, žaismingą ir kartu savo įžvalgomis provokuojantį nerimastingas mintis bulgarų rašytojo Georgi Gospodinov romaną „Laiko slėptuvė“, kurį išleido leidykla „RaRa“, o iš bulgarų į lietuvių kalbą išvertė Laima Masytė.
Bookerio premijai skirtame internetiniame puslapyje rašytojas G.Gospodinov, pasakodamas apie savo kūrybinį sumanymą, sako: „Parašyti šią knygą mane paskatino jausmas, kad kažkas sutriko laiko laikrodžio mechanizme. Galėjai užuosti ore tvyrantį nerimo kvapą, galėjai jį paliesti pirštu.“ Ar tikrai mūsų gyvenimus reguliuojančio istorinio laiko laikrodžio mechanizmas nebeveikia sklandžiai? Kas yra laiko slėptuvė? Kada, kokiomis aplinkybėmis visuomenėje pasigirsta kalbosi apie tai, jog derėtų sugrįžti į praeitį, į „prarastąją žemę“, į „tautos aukso amžių“? Kuomet nostalgija gali tapti pavojingais spąstais?
Jeigu G.Gospodinov romane aprašytas referendumas dėl praeities įvyktų 2025-aisiais, į kokį XX a. dešimtmetį norėtų sugrįžti Lietuvos piliečiai?

Pokalbis su rašytoja ir vertėja Akvilina Cicėnaite, politologu Mažvydu Jastramskiu, sociologe Irena Šutiniene, teatrologu Audroniu Liuga.

Ved. Aurimas Švedas

Pokalbis su žurnalistu, redaktoriumi, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru, dėmesingu Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo stebėtoju ir įžvalgiu komentatoriumi Rimvydu Valatka.
Kodėl R. Valatka 1975 metais nusprendė stoti į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą studijuoti istorijos? Juk tuo metu istorija buvo sovietinės ideologijos postulatų supančiota, akylai įvairių cenzorių prižiūrima disciplina, mažai ką bendro beturėjusi su mokslu.
Kaip ir kodėl būsimasis istorikas nusprendė tapti žurnalistu?
Epochinių permainų metu R. Valatka esmingai prisidėjo prie tuo metu labai svarbių laikraščių leidybos: 1989-1990 buvo laikraščio „Gimtasis kraštas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, o 1990 – 1991 m. dirbo laikraščio „Atgimimas“ vyriausiuoju redaktoriumi.
Kokius svarbiausius uždavinius tuo metu sau kaip žurnalistui ir redaktoriui kėlė R. Valatka?
1990 m. vasario 24 d. R.Valatka buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Palangos rinkiminėje apygardoje Nr. 63. O 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.
Ar būta dvejonių prieš pasukant iš žurnalistinės ir visuomeninės veiklos į politiką? O iš politikos grįžtant į žurnalistiką? Kaip įmanoma daugybę metų ir dešimtmečių kiekvieną savaitę parašyti po aktualų, aštrų, valstybės ir visuomenės gyvenimą preparuojantį komentarą?
Atkurtos Nepriklausomos Lietuvos valstybės laukė daug pavojų. Kas lėmė tai, jog valstybės vairą savo rankose laikiusiems nepatyrusiems politikams pavyko susidoroti su jiems tekusiais iššūkiais?
Ar jau laikas pradėti rašyti Nepriklausomos Lietuvos valstybės ir visuomenės istoriją?

Pokalbis su žurnalistu ir redaktoriumi Rimvydu Valatka.


Ved. Aurimas Švedas

2025 m. sausio 15 dieną mirė amerikiečių kino režisierius Davidas Lynchas. Kodėl šio menininko kūryba padarė tokią didžiulę įtaką kino žiūrovų vaizduotei Lietuvoje ir pasaulyje?
Kalbėdami apie D. Lynchą didelė dalis jo talento gerbėjų visų pirma mini jo sukurtus kino filmus ir televizijos serialą „Twin Peaks“, tačiau šis menininkas dirbo ir kitose sferose. Kaip antai, D. Lynchas savo kūrybos kelią pradėjo nuo tapybos ir vizualioje raiškoje išbandęs vos ne visas medijas. Ką mums reikėtų žinoti apie šią D. Lyncho kūrybos sferą? Šis kino režisierius dirbo su įvairiais kompozitoriais ir muzikantais, o pastarasis bendradarbiavimas virsdavo įstabiais serialų bei kino filmų garso takeliais ir kitokiais dėmesio vertais muzikiniais reiškiniais. Kokie kompozitoriai ir muzikantai buvo D. Lyncho kūrybiniai partneriai? Ką įdomaus jam pavyko nuveikti muzikos kūrybos sferoje?
Kino režisierius daug ir noriai kalbėdavo apie tai, kokia jam yra svarbi meditacija. Kam D. Lynchui viso to reikėjo? Kaip į šį klausimą atsako jis pats knygoje „Pagauti didžiąją žuvį?“ (leidykla „Vaga“, 2014, vertėja Goda Grigolytė-Lučiūnienė) Kodėl jis nuolat siūlė medituoti mums?
Koks menininko portretas atsiskleidžia D. Lyncho ir Kristine McKenna knygoje „Sapnų kambarys“? (leidykla „Hubris“, 2024, vertėjas Marius Burokas).
Internetiniame žodyne Oxford English Dictionary yra būdvardis „Lynchian“. Ar D. Lynchas JAV ir Europoje turėjo mokinių bei sekėjų, kurių filmuose galima įžvelgti „lynčišką“ mąstymo stilių ir vizualinės raiškos būdą?


Pokalbis su poetu ir vertėju Mariumi Buroku, vertėja ir keramike Goda Grigolyte-Lučiūniene, viešųjų ryšių specialistu ir muzikantu Mykolu Katkumi, kino kritiku Dmitrijumi Gluščevskiu, dailininku Povilu Ramanausku.

Ved. Aurimas Švedas

Sukūręs „Raganiaus“ ciklą ir pelnęs pasaulinę šlovę lenkų rašytojas Andrzej Sapkowski 2002 - 2006 metais ėmėsi naujo ambicingo sumanymo – „Husitų trilogijos“ (ją lietuvių kalba išleido „Alma littera“). Trilogijoje pasakojama apie jauno geraširdžio gydytojo, žolininko, šiek tiek mago ir beviltiško romantiko Reinmaro iš Bieliavos nuotykius Husitų karo fone (1419-1437).
Pasklidus žiniai esą A.Sapkowski rašo istorinių romanų ciklą kai kurie rašytojo gerbėjai Lenkijoje buvo ištikti šoko: „Ką jis čia, po velnių, išdarinėja?!“
Kaip A. Sapkowski pavyko apjungti maginės fantastikos ir istorinio romano žanrus? Kokia yra pagrindinė „Husitų trilogijos“ idėja?
„Husitų trilogijoje“ nuolat sumirga lietuviškas kontekstas – kalbama apie istorines personalijas, minimi įvairūs LDK įvykiai, aptariamos tuo metu persipynusios lietuviškos ir lenkiškos politinės, socialinės, kasdienybės realijos. Dažnu atveju tai daroma pasitelkiant ironiją. Tipišku tokio ironiško žaidimo su istorija pavyzdžiu galėtų būti A. Sapkowski pateikiamas lietuvių kunigaikščio Žygimanto Kaributaičio portretas: „Dabar kiek per trisdešimties metų lietuvis, auklėtas tarp lenkų Vavelyje, jungė savyje blogiausius abiejų nacijų bruožus: atsilikimą, tamsumą, veidmainystę, liguistą ambiciją, puikybę, laukinį būdą, neribotą valdžios troškimą ir visišką savikritikos stygių“.
Ko rašytojas siekia rašydamas tokius dalykus – prajuokinti, sunervinti ar supykdyti, o gal... kažko išmokyti savuosius skaitytojus?


Pokalbis su teisininku ir rašytoju Justinu Žilinsku, istoriku ir rašytoju Gediminu Kulikausku, rašytoju ir vertėju Gintautu K. Ivanicku, „Husitų trilogijos“ vertėju iš lenkų kalbos Kaziu Uscila.

Ved. Aurimas Švedas

Kiek yra teisinga feministinių tyrimų pamatinė nuostata teigianti, kad tradicinis (istorijos) mokslas yra grįstas vyrų patirtimi ir tinkamiausias būtent šioms (vyrų) patirtims tyrinėti? Kada Vakarų akademijoje prabilta apie moterų istorijoje atradimo poreikį? Kokias naujas tyrimo temas ir, galbūt, naujas tyrimo prieigas pasiūlo mokslininkės, tyrinėdamos moteris istorijoje?

Kokius tekstus, konferencijas, studentams skaitytus kursus ar kitus dalykus Lietuvos Nepriklausomybės epochos pradžioje reikėtų laikyti domėjimosi moterimis istorijoje ir moterų istorijos tyrimų pradžia? Kaip gimė straipsnių rinkinio „Moterų istorijos eskizai. XIX a. antra pusė – XX a. pirma pusė“ sumanymas? Kokias mokslines problemas siekta išspręsti? Kokius susiklosčiusius istoriografijos vaizdinius, kokias mąstymo klišes bandyta išklibinti, o gal ir sugriauti rengiant knygą „Moterų istorijos eskizai“?
Kokia dabar yra moterų istorijos tyrimų būklė Lietuvoje? Ar moterų studijos vaduojasi iš akademinio gyvenimo periferijos? O gal vis dar reikia įrodinėti moterų istorijos prasmę bei vertę?

Pokalbis su literatūrologėmis, knygos „Moterų istorijos eskizai“ sudarytojomis bei tekstų autorėmis dr. Ramune Bleizgiene, dr. Birute Avižiniene, dr. Dalia Cidzikaite ir doc. dr. Žydrone Kolevinskiene.


Ved. Aurimas Švedas

Annie Ernaux (gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Ji 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių.
Ką mums dar reikėtų žinoti apie prancūzų rašytoją, kuriai 2022-ųjų spalį buvo įteikta Nobelio literatūros premija?
Leidykla „Gallimard“ 2011-aisiais išleistą Annie Ernaux kūrinių rinkinį įvardino žodžiai - ecrire la vie. Ar šie žodžiai padeda atrakinti rašytojos kūrybą ir jos knygą „Metai“?
O kaip būtų galima apibūdinti A. Ernaux rašymo stilių?
A. Ernaux „Metuose“ mums pasakoja apie savo gyvenimą Normandijoje, darbininkų šeimoje, studijas Ruano ir Bordo universitetuose, mokytojavimą, šeimą, du vaikus, tarpasmeninių santykių krizę. Kartu „Metai“ yra XX a. II pusės (o tiksliau - 1941–2006 metų) Prancūzijos ir Europos istorijos sintezė.
Kokius svarbiausius dalykus pavyksta nuveikti A. Ernaux „Metuose“ ieškant asmeninės ir universalios perspektyvos dermės?
Kokiam žanrui reikėtų priskirti šį romaną?
Kodėl rašytoja „Metuose“ kalba trečiuoju asmeniu? Ir kodėl ji nuolat aprašo, kaip ji – romano protagonistė – metams bėgant keičiasi nuotraukose?
Kiek tiesos yra vieno recenzento žodžiuose, jog „Metai“ yra XXI amžiuje gyvenančiam žmogui skirta „Prarasto laiko beieškant“ versija?

Pokalbis su romano „Metai“ vertėja iš prancūzų kalbos Greta Štikelyte, literatūrologe prof. Dalia Satkauskyte, kultūros ir gyvenimo būdo žurnalistu Valdu Puteikiu.

Ved. Aurimas Švedas

Laida transliuojama ypatingu laiku – pirmąją Kalėdų dieną – tad šiandien viskas „Istoriko teritorijoje“ bus kiek kitaip nei įprasta. Studijoje svečiuojasi du kiek netipiški istorikai, kurie pasakoja įvairias istorijas savo kuriamos ir atliekamos muzikos pagalba.
Kaip Kazimiero Likšos ir Agnės Šiaulytės – Petunijos gyvenime atsirado istorija ir kada jie suprato, kad muzika jiems yra svarbiau už praeities studijas Vilniaus universitete Istorijos fakultete? Kaip, kada, kiek šiems muzikantams dirbant studijoje ar lipant į sceną padeda, o gal trukdo jų kaip istorikų tapatybė? Kiek jauniems kūrėjams svarbu suprasti tai, kaip ir ką darė jų kolegos prieš dešimt, dvidešimt ar... penkiasdešimt metų?
Jeigu reikėtų Lietuvos Nepriklausomybės istoriją papasakoti dainomis (sukurtų Lietuvos roko ir popmuzikos grupių bei atlikėjų per paskutinius tris dešimtmečius), kokios tai būtų dainos? Roko ir popmuzika yra labai stipriai paremta nostalgijos jausmu. Ar patys šios muzikos kūrėjai sugeba atsispirti prieš savųjų „jaunystės dievukų“ spindesį?
Kada roko ir popmuzikos kūrėjų bei atlikėjų eksperimentai (arba žaidimai) su istorija kuriant miuziklus, įrašinėjant teminius albumus, pavyksta?
Pokalbis su Vilniaus universitetą Istorijos fakultetą baigusiais muzikantais Kazimieru Likša ir Agne Šiaulyte – Petunija.

Ved. Aurimas Švedas

2024 m. lapkričio pabaigoje Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose atidaryta unikali paroda „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“. Joje eksponuojami fotografijos meistro Antano Sutkaus darbai. Parodos kuratorius Thomas Schirmböckas, pasakodamas apie tai, kaip gimė parodos idėja, sakė: „Žinojau, kad A. Sutkus savo archyvuose turi unikalių nomenklatūros gyvenimą atskleidžiančių fotografijų, kurios parodo skaudų disonansą tarp Sovietų Sąjungos viešai deklaruotos „beklasės visuomenės“ ir nelygybės kupinos realybės okupuotoje Lietuvoje.“
A. Sutkus pats priklausė sovietinei nomenklatūrai ir tuo pat metu fiksavo nomenklatūros būtį ir buitį. Kaip A. Sutkaus buvimas nomenklatūros viduje įtakojo jo kaip fotografo žvilgsnį? Kokias aspektais fotografo sukauptas nuotraukų archyvas yra įdomus, svarbus ir gal net unikalus? Ar tarp sąvokų „sovietų elitas“ ir „nomenklatūra“ galima dėti lygybės ženklą? Koks buvo tiesiausias kelias sovietmečiu vedantis į nomenklatūros pasaulį? Koks prieš mūsų akis iškyla tipiško sovietų Lietuvos nomenklatūrininko portretas? Koks jo amžius, kūno sudėjimas, apranga? Kokiuose interjeruose tipiškas nomenklatūrininkas įamžintas A. Sutkaus nuotraukose?
A. Sutkaus nuotraukose užfiksuoti besibučiuojantys, nuolat laikantys savo rankose telefono ragelį nomenklatūros atstovai. Kodėl bučiniai ir telefonai buvo tokie svarbūs sovietinės nomenklatūros kasdienybėje? Saldus nomenklatūros gyvenimas turėjo ir tipišką savo kvapą. Koks jis buvo?
Pokalbis su parodos „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“ konsultantais filosofu, Vytauto Didžiojo Universiteto profesoriumi Gintautu Mažeikiu; istoriku, Vilniaus universiteto dėstytoju dr. Mariumi Ėmužiu; istorike, dr. Mingaile Jurkute.
Ved. Aurimas Švedas
(S.Samsono/LNM nuotr.)