Visose religijos šventykla užima išskirtinę vietą. Tai šventa vieta, kurioje vienaip ar kitaip žmogus gali susiliesti su dievybe ar Dievu. Šventyklos statomos nuo senų laikų: Mesopotamijos ziguratai, Egipto šventyklos, šintoistų šventyklos Japonijoje, induistų ir budistų Kinijoje, didieji graikų panteonai ir kitos. Tačiau kas mums yra šventykla? Lakoniškai apžvelgiu Izraelio šventyklų istoriją ir ką apie tai moko Naujojo Testamento autoriai.

Ar švenčiant Helovyną gali apsėsti velnias? Ar Vėlinės mažiau pagoniška šventė nei Helovynas? Ar "šventųjų bendravimas" reiškia gyvųjų ir mirusiųjų tikinčiųjų bendrystę, atmenamą Visų šventųjų dieną, ar vis dėlto Nikėjos ir Apaštalų išpažinimai turėjo ką kita omenyje? Ar Lutherio tezės ant Pilies bažnyčios vartų buvo protestas prieš pagoniškus šių švenčių motyvus, ar tiesiog taip jau sutapo, kad jas paskelbė spalio 31 d.?

Apie Šv. Dvasios potyrį, apie Bažnyčią bendrystėje iš vienos pusės ir uždarą, kontroliuoti siekiantį religingumą iš kitos. Kaip V. Krėvės personažai Kukis ir Gukis atspindi skirtingus požiūrius į sacrum ir profanum, ar virtuali bendruomenė gali prilygti fizinei – ir kitais jums rūpimais klausimais kalbamės su Regimantu Tamošaičiu, Laura Sintija Černiauskaite ir Pauliumi Čerka.

Apie džiaugsmą, tikrą ir hedonistinį, apie Rembrandto „Sūnų palaidūną“, taip pat apie išmintį ir gyvenimo psalmyną. Kalbasi Regimantas Tamošaitis, Laura Sintija Černiauskaitė, Giedrius Saulytis, moderuoja Paulius Čerka

Mes gyvename rojuje tik to nežinome. Esame Edeno sode ir nesuprantame šito stebuklo. Vis dėlto krikščionybėje, priešingai nei Rytų religijose, savimi tampame ne medituodami miške, o socialinėje erdvėje, kur turime rinktis tarp gėrio ir blogio. Pasirinkę gėrį, gyvename dėl kito, pirmiausia dėl artimo. Literatūros esmė – aukos misterija.

Jeigu esama egzistencinio liūdesio, tai ir egzistencinio džiaugsmo. Ir jis artimesnis mūsų prigimčiai. „Labiausiai man patinka būti. Ir būti yra gẽra. Nuo vaikystės jaučiau, kad Dievas yra. Dar prieš žodžius, prieš kalbą. Prieš pavadinimus. Jutau jį kaip milžinišką, gerą, mus visus gaubiančią paslaptį.“ Džiaugsmas – nuolatinė žmogaus iki nuopuolio būsena. Džiaugsmas – dorybė ir juo dalytis visuomet yra gėris.

Jėzaus palyginimai skirti ne tik pamokyti, bet ir provokuoti. Ne viskas yra taip, kaip atrodo... Tai iliustruojama dviem aptariamais palyginimais: pirmas – apie dešimt mergaičių, naktį išėjusių pasitikti jaunikio, antras – apie rūstų valdovą, įmetusį kalėjiman neatlaidų tarną.

Biblija yra klausimų, ne atsakymų knyga, ji formuoja santykį – tikėjimą. Šventojo Rašto tekstus būtina aiškintis to meto ir kultūros kontekste. Šioje paskaitoje „judaistiniu kampu“ nagrinėjamas Jėzaus palyginimas apie gerąjį samarietį.

Iš keturių Naujojo Testamento evangelijų Evangelija pagal Joną yra bene labiausiai skaitoma ir mėgstama. Užrašyta paprasta kalba, savyje ji slepia neaprėpiamus išminties lobynus. Neskaičiusiems mano įžvalgos atvers stulbinantį Jono minčių pasaulį, o skaičiusiems jos padės atrasti pažįstamą tekstą naujai.

Apie nedorybę, dažnai apsigaubiančią pamaldumo skraiste.



"Susitikimai Kelyje" rugpjūčio 2 d. Palangoje. Registracija: https://biciuliams.lt/susitikimai-kelyje-2

Dauguma pirminių visuomenių nepripažįsta svetimų esant žmonėmis. Jie yra arba monstrai, su kurias privaloma kovoti, arba žemesnės rūšies gyviai, kurių reikia saugotis. Vieninteliai tikrieji žmonės yra tik tie, kurie priklauso jų genčiai. Žmonija baigiasi ties grupės riba. Laidoje apie tai, kaip ši antropologinė įžvalga veikė tikėjimo bendruomenes ir krikščioniškas konfesijas per Bažnyčios istoriją.

Mikelandželo freskoje pavaizduotas Dievas tiesia ranką Adomui. O ką Renesanso genijus norėjo pavaizduoti, tapydamas Dievo apglėbtą moterį kairėje? Atsakymų ieškau Šventajame Rašte.

Kviečiu paragauti!



Skaitiniai:



https://biciuliams.lt/sventoji-dvasia-musump-ateik/



https://biciuliams.lt/maldos-i-sventaja-dvasia/



https://biciuliams.lt/su-sekminemis-tevo-namuose/



https://biciuliams.lt/malones-dvasia/

Aptariu Dievo Tėvo paveikslą, tapytą hebrajų, graikų ir krikščionių raštais.

Apie nesutarimus bendruomenėje, pasidalijusią visuomenę ir konstruktyvią polemiką. „Tik klaidai reikia valdžios paramos. Tiesa pati už save pastovės“ – sužinosite, kas šių žodžių autorius, ir ką jie gali reikšti šiandien.

Svarstau, kas labiausiai atskleidžia krikščionišką tapatybę.

Aptariu, kaip žmogui kalba Dievas, ir kas trukdo jį girdėti.

Jie užaugo prie Tiberiados marių, jose žvejodavo, pakrantėje sutiko Jėzų iš Nazareto. Galilėjos žvejams ši vieta buvo tarsi namai, kur viskas taip pažįstama, įprasta ir kasdieniška. Ar ne todėl prisikėlęs Kristus turėjo jiems pasirodyti būtent čia? Viena, patirti Dievo stebuklą didžiojo karaliaus Dovydo mieste, Jeruzalėje, ir visai kita – sutikti prisikėlusį Kristų kasdienybėje: savo mieste, namuose, darbovietėje; nepritekliuje ir nusivylime, nelaimėje ir skausme, varge ir pasimetime. Bet būtent čia jis labiausiai ir reikalingas.

Įsižiūrime į Caravaggio šedevrą "Šventojo Tomo netikėjimas", susipažįstame su Tomu, kurio paveikslą nutapė Jonas, ir mėginame atsakyti į klausimą, ar Tomas buvo šventasis, ar netikintis.

Švęsdami Kristaus prisikėlimą pamėginkime įsivaizduoti gyvenimą be mirties. Skaitau ir reflektuoju apaštalo Pauliaus ir Melitono Sardiečio mintis apie nemirtingumą ir Paschą.