„Kai nešioji laikraščius, šuo labiau puola negu šiaip atėjus į svečius. Nežinau, kodėl, bet aš pati tai patyrusi“, – sako 48-erių Jurgita Kaluževičienė, Kaišiadorių rajono Kruonio seniūnijos gyventoja, buvusi laiškininkė, iš kurios bent vieno dalyko tikrai visi galime pasimokyti – kaip nepalūžti, staiga praradus mylimą darbą.

„Labai buvo blogai. Tiesiog ištiko krizė. Pradėjau naršyti skelbimus – aš niekam netinku“, – skaudžią patirtį prisimena moteris.

Jurgita 19 metų dirbo Lietuvos pašte, daugiausia – Kruonio pašto viršininke, bet staiga sužino, kad pašto skyrius uždaromas. Tuomet Jurgitai buvo 43-eji.

„Viršininkas šiaip jau buvo ir valytojas. Kai atsidaro durys prieš pašto darbą, sako, laba diena, ar paštas dirba? Sakau, ne, dar viršininkė neatėjo. Viršininkė nusirengia grindų plovėjos chalatą, atsisėda į vietą, pasišukuoja trupučiuką ir sako – laba diena, jau ji atėjo”, – juokiasi.

Šiandien Jurgita – Kruonio seniūnijos žemės ūkio specialistė. Ji kiekvieną pavasarį ūkininkams padeda deklaruoti pasėlius.

„Kas parašyta taisyklėse, tai ne kiekvienam mirtingajam suprast. Apie 90 proc. ūkininkų ateina pas mane deklaruoti pasėlių. Žemėlapis – labai klaidi vieta, patys ūkininkai jame neranda savo laukų“, – sako Jurgita.

Ved. Edvardas Kubilius