Vėlinių minėjimą, su mirusiųjų pasauliu surištas mūsų tradicijas ir besikeičiantį mūsų kapinių kraštovaizdį „Mažojoje studijoje“ aptaria ir komentuoja poetė ir redaktorė Giedrė Kazlauskaitė, atėjusį į laidą tiesiai iš ekskursijos po Bernardinų kapines, kur su būriu vilniečių, vadovaujant patyrusiam gidui, vaikščiojo nuo paminklo prie paminklo, nuo vienos istorijos prie kitos. Kelios valandos mirusiųjų mieste - ir ne tik dėl Vėlinių.

Redaktorius Julius Sasnauskas.

Dar visai neseniai Katalikų Bažnyčia Lenkijoje daugeliu požiūrių atrodė sektinas pavyzdys Lietuvai: tautos vienybės ir tapatybės sergėtoja, ypač tais lemtingais laikotarpiais, kai šalis patekdavo po svetimšalių jungu, tarpininkė ir socialinių pokyčių spartintoja permainų laikais, krikščioniškų vertybių puoselėtoja, surenkanti pilnus maldos namus ir turinti aiškiai girdimą balsą visuomenėje bei politikoje. O kur dar jos karitatyvinė veikla, suburianti parapijos bendruomenes ir stiprinanti žmonių tarpusavio saitus. Vis dėlto pastaruoju metu sociologiniai tyrimai rodo, jog Lenkijoje sparčiausiai iš visų Europos šalių vyksta sekuliarizacija, ypač tarp jaunimo. Jaunesnės kartos lenkai daug sparčiau už vyresnes kartas palieka Katalikų Bažnyčią. Tad kas gi nutiko ir ar lenkiškoji katalikybė tebėra sektinas pavyzdys Lietuvai? Apie tai - pokalbis su Lietuvoje viešinčia „Mažosios studijos“ korespondente iš Krokuvos Katarzyna Korzeniewska ir filosofu, kultūros istoriku Vytautu Ališausku.
Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Lietuva savo chorais pradėjo garsėti ko gero nuo pirmosios Dainų šventės, kai bažnyčiose susibūrusiems choreliams dainas kūrė žymiausi to meto mūsų kompozitoriai. Sovietmetis nutraukė bažnyčios chorų profesionalumo galimybes, tačiau atkurtos nepriklausomybės pirmaisiais metais ne tik katedrų, bet ir kai kurių parapijų kunigų dėka, chorų kryptis pasikeitė – iš pasaulio į bažnyčią, o iš jos, kaip tai nutiko chorui „Langas“, nukeliauti iki Vatikano ir giedoti per mišias pačioje Šv. Petro bazilikoje, ir dar ypatingiausia - Šventųjų metų – proga, be kita ko, pritariant popiežiaus vargonininkui. Apie tai pasakoja choro „Langas“ prezidentė Sandra Brazis ir iš ilgametės choro vadovės Ritos Kraucevičiūtės choro vairą perėmęs Gabrielius Gaidamavičius.1995 m. pakviestas giedoti į naujai pašventintą Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčią, šis choras tapo neatskiriama ir labai reikšminga parapijos kasdienybės ir švenčių dalimi.
Redaktorė Jūratė Kuodytė

325 m. vykęs Nikėjos-Konstantinopolio susirinkimas buvo vienas iš svarbiausių įvykių Bažnyčios istorijoje. Imperatorius Konstantinas sušaukė visos Romos imperijos vyskupus kartu svarstyti svarbių to meto Bažnyčiai klausimų – nuo visiems bendros tikėjimo išpažinimo formulės, naudojamos iki šiol, iki Velykų šventimo datų suvienodinimo ir konfliktų, kilusių tarp svarbių to meto dvasininkų, sprendimo. Prieš savaitę VDU Katalikų teologijos fakultete vyko šio susirinkimo jubiliejui skirta konferencija, kurioje teologai ir filosofai, istorikai ir menotyrininkai, katalikai, protestantai ir ortodoksai kartu svarstė šio susirinkimo reikšmę ir diskutavo apie jo palikimą. Šios laidos svečiai – šios konferencijos dalyviai: teologas, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslininkas dominikonas Saulius Rumšas ir teologė, VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytoja Milda Vitkutė.

Red. Julius Sasnauskas.

Iš ciklo „Pažįstami nepažįstami žmonės“. Pokalbį su Milita Žičkute -Lindžiene įrašėme Lietuvoje renkant naują vyriausybę, kitaip tariant, žmones, kurie bus atsakingi už svarbiausias mūsų valstybės sritis. Visuomenė pagrįstai viliasi, jog paskirti ministrai puikiai išmano būsimą darbo lauką, jei ryžtasi prisiimti tokią didelę atsakomybę, kaip ir juos tvirtinantis prezidentas. Bažnyčios gyvenime taip pat vyksta rinkimai: tiek pašvęstųjų, tiek ir pasauliečių organizacijose, ieškant darbininkų Kristaus vynuogynui, idant Geroji Naujiena pasiektų visus, nepriklausomai nuo jų rasės, religijos, lyties, tautybės ar kitų skirtumų. Naujajai Lietuvos Caritas vadovei Militai Žičkutei-Lindžienei reikėjo drąsos ir tikėjimo prisiimti atsakomybę už 332 darbuotojus, virš 4,5 tūkst. savanorių, kurie rūpinasi vaikų dienos centrais ir pagalba šeimoms, atsiliepia į sergančių, vienišų, vyresnio amžiaus žmonių poreikius, stokojančius aprūpina maistu, vaistais, drabužiais, kitais daiktais, ieškoti žmonių, padedančių patiriantiems benamystę, smurtą, priklausomybes, jaunimo, kuris mažintų technologinę vyresnių žmonių atskirtį, o migrantams, pabėgėliams, nuteistiesiems, darbo neturintiems asmenims padeda grįžti į visuomenę.
Redaktorė Jūratė Kuodytė.

Laidos svečias – apaštalinis nuncijus Ukrainoje, arkivyskupas Visvaldas Kulbokas. Liudijimai ir pamokos, sukauptos karo apimtoje Ukrainoje.
Redaktorius Julius Sasnauskas.

Pastaroji savaitė buvo gausi nuskambėjusių politinių įvykių. Lietuvoje tęsėsi vyriausybės skyrimo drama, JAV buvo nušautas prezidentą D. Trumpą palaikęs aktyvistas Charlie‘is Kirkas, į Lenkijos teritoriją įskrido dronų būrys. Ši laida – kvietimas į Lietuvos politinį gyvenimą pažiūrėti iš ilgalaikės perspektyvos. Po penkiasdešimt metų trukusio okupacijos laikotarpio jau trisdešimt penkerius metus gyvename nepriklausomoje šalyje. Keista, tačiau vis dar girdime sakant, kad Lietuva yra „buvusi sovietų sąjungos šalis“ ar „posovietinė valstybė“. Ar sovietmetis vis dar veikia mūsų kultūrą ir politiką? Ar esame posovietinė šalis? Apie tai Augminas Petronis kalbina VU TSPMI profesorę Ainę Ramonaitę.

„Mums patinka lėtas švietimas, tad pirmiausia ugdome pagarbą vieni kitiems, o paskui – per meną ir kultūrą - keliaujame į akademinius tikslus“, - pasakoja vaikų meninės studijos „Diemedis“ vadovai: edukologas Virgilijus Pupeikis ir kompozitorė Rasa Dikčienė. Šios Vilniaus ugdymo įstaigos istoriją norisi pristatyti ne tik dėl unikalumo, bet ir dėl aktualumo, nes per 35-erius Lietuvos nepriklausomybės metus vis dar ieškome kelių, kaip užauginti atvirą, pilietišką ir laimingą žmogų.
Redaktorė Jūratė Kuodytė.

„Fotografija iš esmės yra stebėjimas“, - sako „Mažosios studijos“
svečias Gediminas Pranckūnas - tapytojas, pasukęs į fotografiją. Laidą parengė ir veda Živilė Stonytė.

Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Pavydas, alkoholis iš vienos pusės ir kontrolė, sprendimų vienasmenis priėmimas iš kitos – klasikinis derinys, vedantis į pragarą šeimoje ir galiausiai į jos griūtį.Tačiau ne visada: jei vis dar rusena meilės žarijos gęstančiame židinyje, jei bent vienas turi tikėjimą, jog viskas įmanoma ir pradeda ieškoti kelių išsaugoti tai, kas buvo sukurta ir vis dar brangu. Jūsų dėmesiui – Vilniaus šv. Jonų bendruomenės zakristijono Jono ir jo žmonos Daivos istorija. Kaip jie statė savo namų bažnyčią.
Redaktorė Jūratė Kuodytė.

Augminas Petronis kalbina politologą Gintą Karalių apie jo straipsnį „Demokratijoje kalbama apie kritinį mąstymą, bet viešpatauja konformizmas?“ (straipsnis paskelbtas portale LRT.lt.). Tekste teigiama, kad esame linkę techninį efektyvumą paversti tikslu sau pačiam, lyg tai būtų stabas. Ir priduriama, kad viešojoje erdvėje tokie dažni raginimai pačiam kritiškai mąstyti ir kitus to pamokyti kartais tampa panašūs į ideologinius akinius, užmetamus ant nosies, pateisinančius privalomą technikos vyravimą ir tuo pačiu susiaurinančius gyvenimo horizontą. Ar efektyvumo ir technologijų progreso siekiai tapo tikslais, užuot buvę priemonėmis? Koks efektyvumo ir laisvės santykis?

Mažoji studija. Kultūra ir religija

Įvykiai Ukrainoje, taip pat Lietuvos istorijos pamokos, valstybės žlugimas 1940 metų vasarą ir mintis, kad viskas gali pasikartoti, kino režisierių Karolį Kaupinį nuvedė į sukarintos Šaulių sąjungos savanorių gretas. Režisierius stebisi brolybės dvasia, atsirandančia tarp savanorių. Jis sako: „Tokių žmonių daug, tik jie nematomi ir negirdimi.”
Pokalbio su K. Kaupiniu pirmoji dalis.

Redaktorius Julius Sasnauskas.

Matematika plius biologija lygu psichologija – taip paskutinėse mokyklos klasėse prasidėjo Aušros Kurienės pašaukimo padėti nelaimingiems vaikams kelias, Lietuvai davęs vieną žinomiausių pagalbos vaikams ir šeimai įrankių – Paramos vaikams centrą. 30 metų jam vadovavusios psichologės-psichoterapeutės lediniai apie darbą su smurtą patyrusiais vaikais, knygos „Kaip užauginti žmogų, „Ką kiekvienas vaikas turi žinoti apie smurtą“, mokymai ir pozityvios tėvystės idėjos sulaukė ne tik psichologų, socialinių darbuotojų, švietimo bendruomenės pripažinimo, bet ir Bažnyčios bei valstybės svarbiausių institucijų įvertinimo, tarp kurių - ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius už darbus, kad Lietuvos vaikai jaustųsi saugūs ir laimingi. Tačiau iki laurų vainiko buvo erškėčių, apie kuriuos Aušra Kurienė užsimena tik puse lūpų, nes svarbiausia - ką ir kaip daryti, kad vaikai augtų laimingi.
Redaktorė Jūratė Kuodytė.

Šios laidos pašnekovui – devyniasdešimt septyneri. Tai – Jonas Kadžionis, slapyvardžiu Bėda, paskutinis gyvas Lietuvos partizanas, taip pat – politinis kalinys, Sibire praleidęs dvidešimt penkerius metus. Vėliau sovietinė valdžia trukdė jam grįžti, statė biurokratines kliūtis Lietuvoje įsikurti. Į tėvynę Jonas Kadžionis galutinai grįžo tik 1989 m. Šiame pokalbyje – jo prisiminimai ir apie tarpukario Lietuvą ir apie okupaciją, partizanavimą, kalinimą ir tremtį, sovietinės valdžios trukdymus grįžti į Lietuvą. Kaip sako pats Jonas Kadžionis, nors ir nemanė, kad pats tos dienos sulauks, jis visada tikėjo, kad Lietuva vėl bus laisva.

Kodėl krikščionio gyvenime reikia ne vien taisyklių, bet ir šiek tiek polėkio, intrigos, nuotykio, nežinomybės - kitaip tariant, tų dalykų, kurie priskiriami Dvasios veikimui. Laidoje panaudotas archyvinis pokalbis su kunigu Antanu Saulaičiu SJ.

Redaktorius Julius Sasnauskas.

„Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina“. Paukščiai šiame Jėzaus palyginime iš Evangelijos pagal Matą simbolizuoja besąlygišką pasitikėjimą Dievo Apvaizda, kuri pasirūpins viskuo, kas ne mūsų valioje, tad „supaukštėjimas“ šia prasme pateikiamas kaip siektinas idealas. Apie supaukštėjimą kalbėsimės ir šios dienos laidoje, nes pokalbį įkvėpęs istoriko Nerijaus Šepečio straipsnis naujausiame Židinio numeryje būtent taip vadinasi: „Supaukštėjusi siela: apie karo grėsmes ir jų nesureikšminimą“. Rodos, kur labiau begalima išmėginti savo pasitikėjimą Apvaizda, jei ne ketvirtus metus gyvenant karo Ukrainoje nuotaikomis ir paslapčia baiminantis, kad ateis ir mūsų eilė. Tačiau mūsiškis supaukštėjimas pasireiškia dviem kraštutiniais efektais, kurie atskleidžia nūdienos Lietuvos jausenas ir nuotaikas, nustelbiančias sveiko proto balsą.
Laidoje dalyvauja VU Istorijos fakulteto profesorius Nerijus Šepetys.
Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Dr. Vincentas Vobolevičius yra Vilniaus ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto docentas, specializuojasi politinės ekonomikos, pokomunistinių transformacijų, politinių sprendimų proceso ir statistinių duomenų analizės srityse. Šiandien laidoje „Kultūra ir religija“ jis pasakoja apie su kolegomis vykdytą sociologinį tyrimą apie vertybinių nuostatų perdavimą šeimoje; tyrime buvo nagrinėjama ir tai, kuo pasižymi tėvai, kuriems pavyksta savo vaikams perduoti krikščionių tikėjimą. Tema aktuali visiems, bet tikintiems mamoms ir tėčiams ypač. Apie šį tyrimą, kaip jis buvo sumanytas, kokie buvo rezultatai ir ką iš viso to pasiėmė kaip tėtis, dr. Vincentas Vobolevičius dalinasi šioje „Mažosios studijos“ laidoje.

Kristiną Žaldokaitę dėl jos unikalaus balso ir profesionalumo puikiai žino populiariosios muzikos žvaigždės, norinčios ją, kaip pritariantį balsą, turėti savo koncertinėse programos; ji dalyvauja įvairiuose televizijos projektuose, du dešimtmečius vyksta į „Eurovizijos“ muzikos festivalį, yra ir gospelo choro „Vilnius voices“ vadovė. Laidoje sužinosite ne apie jos darbus, bet apie savanorystę arba tai, kas bažnytinėje aplinkoje vadinama tarnyste, be kurios Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios bendruomenė jau neįsivaizduoja sekmadienio vidudienio Mišių. Taip pat išgirsite, kodėl tokio unikalaus balso savininkės iki šiol nematėme kaip solistės „Eurovizijos“ konkurse.
Redaktorė Jūratė Kuodytė.